d PER ESA SGI SN , j ša Commentationes, ordinis | philologorim Universitatis 4 , | ų „Vitauti Nll P Kaas

L Ardkivaių Philolaiicini

Redaguoja Pr. Skardžius

IV knyga

Humanitarinių. Mokslų fakulteto raštai 1933 metai |||

"A

Commentationes ordinis philologorum Universitatis Vitauti Magni

115536 Archivum Philologicum

Redaguoja Pr. Skardžius

VYTAUTO DIDŽ, UA1V

Bi 110 TEKĄ

(Imai k L 18.“

Humanitarinių Mokslų fakulteto raštai

KAUNAS 1933 metai

GudaUlims

Prof. dr. Jonui Endzelynui

Šešių dešimčių meių sukakiuvėms paminėti

Turinys.

I. Straipsniai.

Pusl,

Pr. Skardžius, Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrė- jas Didžiojo) Lietuvoj 445 i Pa az A. Salys, Kelios pastabos tarmių istorijai 21

Fr. Brender, Zur Metrik der litauischen Keraijėla von ISB9M L a a 35 = „ Zur Homonymie ž 45

N. van Wijk, Die I asai Akiessivionimes des Altli LuSoNen S Ei M 47

2. „ Der Ursprung der taulettiacijon Prisanakiųsss mit Formans -s7a . 57 K. Jablonskis, Papildomosios žinios p kari M. Daukšą 64 - „Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis (Telega) . 86 A. Augstkalns, Jauns vecleišu teksts 108

Pr. Brenderis, Formalinis ir semasiologinis Ioiyni kalbės veiksmažodžių grupavimas . |... 128 + „ Dėl Vergil. Aen. 6, 425 custode sepulto . 151 Pr. Skardžius, Smulkmenos . . . . 46, 56, 63, 85, 107, 152

II. Kritika ir bibliografija.

J. Otrębski, Wschodniolitewskie narzecze twereckie (Pr. Skar- aj TT TTD A TT 153

M. Niedermann, A. Senn, Er. > Wėrterbuch BP itaui- schen Schriftsprache (Pr. Skardžius). 156

P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der Iitaujschen Sprache (Pr. Skardžius) 4... 164 S. W. T. Margadant, Lexilogus = Brenderis) 169 Atsiųstos knygos „| | V MS 173

Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didžiojoj Lietuvoj.

Mūsų dabartinė bendrinė kalba (dėl jos pavadinimo plg. 1927 m. „Šviet. Darbo“ IV, 341 tt.) yra vartojama visoj Lietuvos valsty- bėj ir užsieny, kur tik kiek daugiau yra susispietusių lietuvių. Bet XVI-XVII amž. yra kitaip buvę: tada buvo vartojama ne viena, bet kelios bendrinės kalbos.

Viena iš jų, ankstyviausia, buvo susidariusi Maž. Lietuvoj; pastovesnius jai pagrindus yra padėjęs Jonas Rėza, kuris 1625 m. yra išleidęs Bretkūno verstą Dovydo psalmyną, ir Danielius Klei- nas, kuris savo pažiūrą į tuometinės bendrinės kalbos sudarymą yra gražiai išdėstęs savo 1653 m. Grammatica Litvanica prakalboj.

Didžiojoj Lietuvoj tuomet buvo susidariusios bent dvi bendri- nės kalbos: viena vidurinių (jos atstovas L 1vo M. Daukša), o kita pietinių rytiečių augštaičių; jos atstovas buvo K. Širvydas. Tam di- džiausia priežastis, matyti, yra buvusi ta, kad tiek Daukšai, tiek Širvydui teko dirbti įvairiose aplinkybėse: vienas, kaip dabar žino- me (žr. K. Jablonskio TŽ. VII, 353—422 psl. ir šios knygos 64tt. psl. paskelbtus dokumentus), būdamas kilimo vidurio augštaitis, darbavos Žemaičių vyskupystėj, o kitas (nors jo kilmė dar nežino- ma, bet, reikia manyti, veikiausiai yra kilęs iš ryt. augštaičių krašto) kunigavo Vilniuj. Tad, suprantama, anais laikais, kada susisiekimas dar buvo visai prastas ir tų teritorijų gyventojai savo tarmėmis vie- ni nuo kitų skyrėsi beveik tiek pat, kaip ir šiandien, tikybiniais vie- na kuria tarme rašytais raštais negalima buvo išsiversti, — būtinai reikėjo pasirūpinti raštų, kurie savo kalba būtų artimesni vietos gy- ventojams. Tai kaip tik Daukša su Širvydu ir yra darę.

Kadangi Daukša savo raštais yra daug anksčiau pasirodęs kaip Širvydas, tad pirmiau pravartu yra plačiau susipažinti su jo kalbos daryba ir pagrindais, dėl kurių pastaruoju laiku buvo pra- dėta reikšti įvairių nuomonių. Antra vertus, apie tai paran-

US

kiau yra rašyti dar ir dėl to, kad dabar jau yra paaiškėjus Dauk- šos kilmė ir Kaune turime bent tris jo postilės originalus ?).

Kalbant apie Daukšos bendrinę kalbą, visų pirma tenka iš- spręsti klausimas, ar Daukša iš tikro yra pirmasis Didžiosios Lie- tuvos bendrinės kalbos kūrėjas. Ligi nebuvo paskelbtas lietuviškas 1589 m. hekzametras, Daukšos katekizmas, išleistas 1595 m., buvo laikomas pirmuoju raštu Didž. Lietuvoj. Bet dabar lyg atrodo, kad pirmieji žingsniai teko žengti ne Daukšai, bet, kaip rodo mi- nėtasis hekzametras (žr. Gerullis, FBR. X, 1—4 ir Brenderis, šios knygos 35tt.), jo pirmuonims. Ir todėl J. Gerullis (ib. 2) mano, kad Vilniaus jėzuitų kolegijoje rašyba ir kirčiavimu buvę pradėta rūpintis dar prieš Daukšą, taigi ir seniausias lietuviškosios rašybos liudininkas (Didž. Lietuvoj) tuo tarpu esąs šis hekzametras, ne Daukšos raštai. Mano nuomone, kad ir Vilniaus jėzuitų kolegijos ir buvo rūpinamasi rašyba ir akcentologija dar prieš 1595 m., tai vis dėlto Daukšai nei kiek nekliudo būti pirmuoju bendrinės kalbos (xow+4) kūrėju Didž. Lietuvoj: viena, vilniškio hekzametro kalba yra rytietiška, be to, visai nenuosekli ir prasta, ir antra, tos kalbos yra visai nedaug; o Daukšos kalbos kaip tik turime ištisus, vid. augštaičių šnektomis paremtus tekstus, iš kurių, kaip vėliau paste- bėsime, aiškiai matyti norėjus sukurti ir sukūrus to meto bendrinę kalbą tikybiniam reikalui. Dėl to tad, kol neturime ankstyvesnių ištisų tekstų, tol Daukšą be didelės abejonės galime laikyti pirmuo- ju bendrinės kalbos kūrėju Didž. Lietuvoj.

Antras klausimas, kuris iš eilės tenka spręsti, yra tas, ar va- dinamoji Daukšos bendrinė kalba yra jo vieno sukurta, ar tai yra kelių žmonių darbas, kaip kad vienas kitas yra linkęs manyti. Tas klausimas savaime kįla kiekvienam, kuris yra skaitęs bent ke- lis Daukšos postilės ar katekizmo puslapius, nes iš tikrųjų tiek jo kalboj, tiek kirčiavime yra nemaža įvairybių. Tad tuo remdamie- si, kaikurie kalbininkai ir taria Daukšos kalbą esant paremtą ne viena, bet keliomis tarmėmis.

1) „Fotografuotiniu“ būdu V.D. Universiteto Išleistoji Daukšos postilė kalbos mokslui, ypatingai akcentologijos reikalui, nevisai tinka, nes ji, kad ir brangiai atsėjusi, yra atspausdinta visai nerūpestingai,

o

Taip iš tikrųjų pirmasis yra manęs K. Būga, ir tą savo mintį „Lietuvių kalbos žodyne“ yra bent keliose vietose pareiškęs. Pav., kalbėdamas apie acc. pl. gard53i4s 341, ir gardžius 209x, jis pabrėžia tai esant dviejų šnektų lytimis, nes „Daukšos postilė yra kelių žmonių vertimas“ (XLIX). Kitoj vietoj jis dar aiškiau sako: „Daukša spaudos klaidų sąraše 4imieus vietoje liepia skaityti taimieus. Tai rodo, kad Daukšos postilė yra ne vieno, bet ke- lių žmonių vertimas. Draugo vertėjo 4imieus būta Daukšai nepažįstamo žodžio“ (23). Arba: „Daukšos vardą dėvi visa posti- lė, bet iš jos teksto matyti, kad postilė nėra vieno žmogaus dar- bas, nes joje yra ne vienos šnektos lyčių ir žodžių. Vienas Dauk- šos vertėjų yra taręs d4/am, bet kitas —- kitos rytiečių šnektos at- stovas — a4/7. 'Ožitovov'as ak/7 Daukšos postilėn yra patekęs iš tos rytiečių augštaičių šnektos, kuri jau ir XVI amžiuje, kaip ir šiandie, būdvardžių teturėjo vieną tiktai rūšį — ėEutovov'inę: geram, baliūm, antram (dat.s). Daukšos postilėje turime ir kitos rytiečių, augštaičių šnektos atstovą, kurio šnektoje XVI amžiuje dar tebebuvo gyvi senovės Bapotovov'iniai būdvardžiai, pav., 4ntram Dk.* 8824 (dat. s.), miėlieii 7499, 125s6, 14521, 36414, tūlais 13018, 21453, 26726, 35225“ (39). Tą pačią Būgos mintį mini ir J. Gerullis, Sen. liet. skaitymai, I, 124. Toliau plg. Fraenkel, GGA. (1933) VII-VIII, 258.

Dar toliau ėina E. Tanglis ir E. Sittigas!). Vadovaudamasis perfektinių lyčių vartojimu, E. Tanglis savo disertacijos „Der Ac- cusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen“ (Wei- mar, 1928) įvade, 20 psl, susidaro šiokį vaizdą: „Es gibt erstens perfektlose Dialekte. Hierher gehėrt Szyrwid, in dessen Punktai sakimu kein einziges Perf. vorkommt. Ihm steht in dieser Hin- sicht der Abschnitt D 437—515 nahe. Zweitens, zur perfektar- men Gruppe ist das Gros der Postille D's (S. 1—437) zu rech- nen. Dazu stimmt im wesentlichen der Sprachgebrauch der heu- tigen Schriftsprache. Und drittens sind perfektreiche Mundarten zu verzeichnen. Zu ihnen gehėren aus D. die S. 515—627 und z. B. Bretke“. Ir šitą įvairią esamojo atliktinio laiko (perfekto) var- toseną autorius aiškina tuo, kad postilė buvusi versta ne vieno, bet

5 Šitie mokslininkai dedasi, lyg jie vieni tą tiesą būtų suradę, ir Būgos nuomonės visai nemini, nors ji jau prieš penkerius metus buvo aiškiai pa- reikšta ir vėliau Gerullio pakartota.

= 2

kelių žmonių, „die zwar im wesentlichen die gleiche Mundart, aber doch mit kleinen Verschiedenheiten und mit Anklūngen an andere Dialekte schreiben“ (21). E. Sittigas rašytame Tangliui laiške (ib.) tikisi galįs atskirti net šiuos įvairius postilės vertimo skyrius: 377—437, 437—515, 516—575, 575—589, 590—597, 597—627 psl. Plg. dar „Studi Baltici“, III, 160 t.

Tačiau viena kliūtis yra pakeliui: pats Daukša savo lotyniškoj ir lenkiškoj prakalboj aiškiai sakosi, kad postilės vertimas esąs jo darbas. | vyskupą Giedraitį kreipdamasis, jis rašo: „Habes Illus- triisime Praesul singularis tuae circa gregem tibi divinitus comil- sum, meague erga te observantiae, non asper nandum testimo- nium, doctiisimi et religiosiisimi viri Vueci, exactiisimos, in sacra totius anni Evangelia Commentarios, m eo guidem labore, tuo autem consilio, julsu et in pensis, Lituanicos effectos“. Panašiai atsiliepia apie savo darbą ir kreipdamasis į skaitytoją: „Przypa- truiąc Tię | y s Iobą pilnie vwaždiąc | cžytelniku mily: w czymbych oyczyltey krainie mey poltužyč y iey iakožkėlwiek pomoc mogl, 3dala mi lię rzec5 y Itanowi moiemu przyitoyna | y Koščiotom Ka- tolickim w ilawnym Kšieitwie naBym Litewskim rozBerzonym | nie tylko ozdobna y včiečhy pelna, dle y wielce požyteczna | gdybych kazanie dawno iuž od kšiędz4 Wuyka Societatis JESV Theologa | vcgenie napilane y zebrane... w wialny iezyk' n4B Litewiki prze- tožyt | y wBytkim ku cžytaniu podat. W cžym mam 54 to, že nie tylko koiciotowi Litewikiego igzyka ale 59014 wBytkim obywatelom W. X. L. poniekąd dogodz3ę tą moią pracą y poHugą...“

Bet minėtieji mokslininkai tvirtina, kad Daukšos postilė esan- ti kolektyvus darbas. Tad kaip išspręsti ši priešybė? E. Tanglis tariasi laimingai šiokią išeitį radęs: „Die Textkritik lehrt uns, diese Angabe nicht wortwėūrtlich zu nehmen, anderseits aber bleibt be- stehen, daf, wer so von sich zu sprechen wagt, selber an der Arbeit entscheidenen Anteil gehabt haben muB. Und daher scheue ich mich nicht, auch fernerhin ruhig von einer „Sprache D's“ zu reden, wobei ich freilich den Namen Dauksza dhnlich wie etwa den Namen Homer, als einen Sammelbegriff verstanden wissen will, der eine Anzahl von Ūbersetzern umschlie8t, die unter der Anleitung und Aufsicht eines Mannes gearbeitet haben“ (22).

Šitokie samprotavimai, kuriais tiki ir E. Hermannas (žr. Nachrichten von der Gesellschaft der Wissenschaften zu Gėttingen.

=

Phil.-Histor. Klasse. 1929. I, 79), man vis dėlto neatrodo visiškai įtikimi. Visų pirma niekuo nepagrįstas yra Tanglio tvirtinimas, kad, remiantis perfekto vartojimu, galima patirti postilę esant verstą ne vieno, bet kelių žmonių. Tai yra visai fiktyvus manymas: kiekvie- nas, kas yra nuodugniai skaitęs Bretkūno ar Širvydo raštus, aiš- kiai gali matyti, kad tų raštų kalba pirmiausia yra tikybinė, dirbti- nė, ir todėl visur negali kaip reikiant atvaizduoti to meto šneka- mosios kalbos. Pav., praes. historicum kasdieninėj kalboj mes dažnai labai gyvai vartojame, ypač pasakodami apie tai, ką patys esame matę ar girdėję ir kas mums didžio įspūdžio yra padarę. Bet epuose, dažnuose senoviniuose tikybiniuose raštuose ir kt., kur šita afektyvi liaudinė šnekamosios kalbos priemonė visai nedera su visu kalbamojo veikalo stiliumi, šio laiko irgi nesutinkame; plg. W- Havers, Handbuch der erklūrenden Syntax, 3 t. Panašiai galėjo būti ir su perfektu. Pav., mano gimtinėj, Subačiuj, ir kitur Ryt. Augštaičiuose, kiek žinau, perfektines formas vartoja. Tad kodėl jau Širvydo laikais tie patys augštaičiai negalėjo pažinti perfekto? Ar tik dėl to Širvydo tarmė yra buvusi „perfektlos“, kad jo „Punk- tuose Sakymų“ „kein einziges Perf. vorkommt“?

Daug aiškesnis atrodo Būgos tvirtinimas, bet vis dėlto ir s nedera kaip reikiant su duomenimis. Štai kad ir anksčiau minė- tasis augštesnysis prieveiksmio laipsnis a/m/aus. Jis iš tikrųjų dar nei kiek nerodo, kad postilė būtų kelių žmonių versta, ir štai ko- dėl. Visų pirma tas žodis yra vartojamas ne tik korektūros taiso- moj vietoj, bet ir kitur, ir, be to, ne vienai vienas, bet drauge su kitu savo giminaičiu, būtent: ių bažniczia ne eit nauja: bet' Ienėu- šia | ir 4imieus andii kurią W. Chriftus fundžwdio 8835 = ...ale naitarBy | y owBem on ilty ktory Pan Chryftus fundowai (Pottilla Catholicka Mnieyiza... Prze5 D. Jakvba Wvyka... W Krakowie... 1590) 8915; Tataig dabar tielės tObiei | būf wireiniu ąnt' deBimtiės mičitų | ir aimieus arba tabiėus ąnt' wilso tūrto WieBpaties karaliiteie dągaus 38455 = „y o wB e m nade wlytkim dobrem Pan- ikim w krolewitwie niebieikim 39845; Bitiė kuriė buwo aimel- neis ir pirmefneis tarp' Apaltatų 59310 = Či ktorzy byli celniey- By y przednieyBy miedzy Apoltoty 1205.

Iš šitų pavyzdžių matyti, kad a/m/aus „owszem“ šalia /ab/aus „t.p.“ nėra atsitiktinis dalykas: žodžiai /aba/ ir /abiaus ta reikšme yra kartais skyrium vartojami: S3itai.. Karalus tielos ir

1412 —

prėto | ir wiisėkios galibes | ir taba4i Karalus ant karalų 35 = ... y owBem Krol nad krolmi 395; ne2 bū praitūiu Pranafių | bet ta- bidus dideinių ąnt Pranašo 22; =.. ale owBem wigtBym nūd Prorokė 2216; turėio raitiš kiti Heretikai | kurie Itėną moteriltes... pėrkelinet | ir Žabi4us tūmą ne wėdžių... peykt turėio 6831 =... y owBem Itan bezženiki... ganiė mieli 691; nei teip augitai pa- fikelt' nei teip placzėi ižtieltiš ne gatėio: ir tabiaus per barnis... izbarititos būwo 92341 = y o w Be m prze5 Iwary... rozproBone byly 93x0 ir kt. Toliau dėl to žr. 17 psl.

Be to, Daukša lenk. owszem yra vertęs ne tik į a/m/aus ir /ab/aus, bet ir į gandžiaus (pav: g4džiaus.. pirm pradėio darit 295; = y owBem... pierwey pocžąt cžynič 29412; ir g4n- džeus tas kwapas vžėis 1019 = y owBem ta wonnošč w3ni- džie 10211 ir kt.), į pr/eg fam (pav.: kuris yra vrėdas tikrūiu Taki- tojų žodžio: prieg tam ir wilsų krikBcžionių 226 =... y ow Be m y wBytkich Chrzešcijinow 2219) ir kt.

Čia jis yra elgęsis lygiai taip pat, kaip ir daugeliu kitų atve- jų, pav.: prieš attaydas arba štpuikus 6241 — naprzečiw od- pultom 62; i5getbes arba ižganis 561 = 5bawi 565; įęcžiaarba ragėtinia 52 = wtocznią 5lis; kūnigas arba koptėnas 3951 = kaptan 40945; taigimai arba tan- cius Zl =tance 725; palnikaut arba gawėt 10841 = poščič 110x9; peilįs arba lįge 41155 = kūnid 4252; tato- kas arba merga 50545 = Pann4d 54755 ir kt. Plg. dar šiuos vienareikšmius žodžius: g//i/nė „šmierė“ (: n.sg. giltine 153, giltine | arba mirtis 1514). marfuvė (: martuwelp atwe- de 1844), m/rimas (: mirimas 31), mirtis (: mirties 8129) ir smert/is (: imėrtis 176, imėrties 815); aiškiai „jawnie“ (: ayBkiey 565), e/išk/a/i (: ėiBkey 189) ir /škia/ (: iBkiai 1919); ab//zbe/nykas „oblubieniec“ (: lu Jėžephu ablubėlniku 3925), ab//Zbenykas (: ablubeniko 461»+1), apžieduotinis (: apžiėdūtinįs 570x6), /avn/kis (: iaunikio p 3319) ir pasa- vintinis (: palawintiniš 335); avis „owca“ (: awių 24740) ir avelė „tp.“ (: n.pl. awėltes 282,); /ytus (:litaus 7234, acc. sg. litų 36254) ir //etus (: lietūs 7245); /vofas „Aodž“ [: tūtė (ar- ba aldidii) 377,4] ir /a/vė (:tai weia 7834); pabaiga (:pabaygė 1521) ir pabanga (: g.są. pabągė6s 28824) ir kt.

1322

Tad kaip reikia suprasti šitos įvairybės? Man rodos, šitaip. Daukša visų pirma yra buvęs uolus dvasininkas, savo darbui atsi- dėjęs tam tikros rūšies kunigas mokslininkas, kuriam katalikybės mokslas iš tikrųjų rūpėjo skleisti visur, kur tik jam teko būti, ne šiaip ką nors agitatoriškai veikti, kaip kad kaikurie Maž. Lietuvos pirmieji mūsų rašytojai yra darę. O jam teko daug kur būti: Var- niuose buvo kanauninku (jau 1574 m., ir juo pasiliko ligi mirties, 1613 m.), Krakėse klebonu (1579 m.) ir tuo pat metu gal Vilniaus kanauninku (plg. FBR. X, 2), Kražiuose altarista (1580 m.) ir Bety- galoj klebonu (1592 m.); be to, jis dar yra buvęs Žemaičių vysku- pystės oficijolu (1585 m.) ir, vyskupui Giedraičiui mirus, adminis- tratorium (1609—1610 m.). Taigi, daugiausia būdamas Vidurio Augštaičiuose ir Žemaičiuose, savo kalba, kad būtų suprantamas, turėjo prisitaikinti ir vieniems ir kitiems, t.y. ir vidurio augštai- čiams ir žemaičiams. Tai patvirtina ir 1605 m. anoniminio kate- kizmo vertėjas: „Tey žynūu gierey, — sako jis, — iog io mililta (t. y. M. Daukša), ir Lietuway ir Zemayciamus norėdamas gierey padarit, abėietuy Catechiimu pėrgulde, ir todrin abeiės giminės ž0- džius pagulde“ (J. Gerullis, Sen. liet. skaitymai, I, 188).

Ir apskritai imant, Daukša buvo gerai išlavintas XVI amžiaus žmogus ir didelis masių psichologas: jis aiškiai matė ir suprato, kad tuomet Didž. Lietuvoj greitai ir lengvai galėjo įsigalėti protes- tantizmas tik dėl to, kad jo pradininkai, suprasdami gyvojo žodžio reikšmę (ir, be to, dar didikų remiami), savo idėjas skelbė lietu- viškai, o katalikų mokslo skelbėjai, kunigai, dažniausiai maža lietu- viškai temokėdami, buvo platesniajai visuomenei svetimi!). „O Bože day, — sušunka jis, — žebyimy lig obaczyli | y 5 tego veterau kiedyž tedyž powitali. Izali nie widžiemy iako wiele katow W. X. naBego niezndiomoščią rzeczy do wiary y 3bawienia duBnego nale- šących ginie? idk wiele w proitočie | w grubych grzechach | 5abo- bonach pogžnikich | y po džiš džien žyie? zali nie BlyBemy iak ich wiele vmiera w 3tym y nie Kraeščianikim žywočie? 4 nd 34- tracenie wieczne idžie. To Ikąd? iedno 5 opuBcženia iezyk4 0y- czylteg | 5 z4niedbania przyrodzoney mowy. Jako bo wiem pro- ftotd 3rozumie rzeczy dobre y 3bawienne? kiedy ten ktory vozyč

1) Tai aiškiai patvirtina ir šioje knygoje skelbiamosios žinios apie Daukšą, žr. 65t. psl.

== 14

ma | albo ięzyk4 iego niezna albo lig im brzydži | iiko będą Bly- Beč | y wierzyė mowi Pawet S. iešli nie maią przepowied4cz42 iško czyniė? iešli nie zrozumieią nauczyciel4?“ (V). Ir todėl jis pirmiausia kreipiasi į dvasininkus, ir jiems savo darbu nori ateiti į pagalbą; taip pat turi galvoj ir ūkininkus. „Može tež niegdy, — sa- ko jis toliau, — ta praca moia pomoc | tudžie8 z4trudnionym Pal- terzom | ktorym ię częito trafia | n4 materyey | y na low zbierd- niu | dobrą cžąitkę cžalu trači“. Czemu oboygu ta księga [ię do- lyė cžyni. Bo y maūteryey rozmaitošč y Itow obtfitošė latwiuchno pilnego czytelnik4 zbog4či (mano pa- braukta. P. Sk.): tudžie8 tež y goipodarzom Katolickim | ktorzy cz4iem albo trudnoščiami iakimi vwiktani | albo dla odlegtošči dd- lekiey koščiotow... nie mogą nd kazūnia przybyč“ (VI).

Štai dėl šitos tad priežasties, norėdamas ir vieniems ir ki- tiems padėti, Daukša kiek galėdamas stengiasi į juos prabilti įma- noma, įvairia ir žodinga, lietuviška kalba. Todėl jis labai dažnai vienai sąvokai reikšti vartoja bent po kelis žodžius arba jų įvairias lytis, vartoja perdėm, visoj postilėj, dažnai vienam puslapy ir kar- tais net vienoj eilutėj. Pav., 72 psl. 31 eilutėj yra rašoma |i- taus, o 45 eilutėj jau lietūs. Arba štai 2 psl. 22 eilutėj yra paltaras ataiimas, o 28 eilutėj jau fūdas paikutinis, ir tt.

Tam pačiam reikalui jis labai dažnai, daug dažniau, kaip pir- mieji Maž. Lietuvos rašytojai (Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas...), vartoja lietuviškus žodžius, iš gyvosios kalbos paimtus arba naujai sudarytus; pav., gr/eko vietoj jo raštuose dažnai sutinkame 2v0- dėmė (: g. są. nūdem ės 54»9, 39550) ir nusidėjimas (: nulisi- deiimai 9ss), vietoj raskašis arba raškažis — gėris (: gė- reži 1448), vietoj /akamstva — godas (: be g6 do 324) arba godėjimas (: godėiimas 14,9), vietoj vubagas — grynas (: ata- io ant paldulo | grinas | rėmus | ir nužiamintas 1311) arba e/- gelta (: ėlgetomus 1123s,57411), vietoj žyvafas — /sč/a (: iilsai iBeit ižg ilcios mergos 3831) ir kt. Ties kitais Daukšos žodyno dalykais teks vėliau plačiau sustoti.

Panašiai, kaip postilėj, Daukša elgiasi ir katekizme, tik Čia įvairius vienos reikšmės žodžius jis rašo ne pačiam tekste, bet pa- raštėse, pav.: pawirita — tampa 55 tikėiimo — wieros

151

62, išcioie — žiwate 72, ing pragarus — peklas 8x, abidas — kriwdas 185 fIwe*timėteraut — pryieraut 27, wailtą —lekaritwa 276, priežšiautos —fielos 3lu, kalini —Iaitini 33is ir ktt Sulyginę šitas katekizmo ir pos- tilės dvejybes, galime tuojau pastebėti, kad jos yra vienos rūšies; pav., katekizmo paraštėj pr/e/auta/ paaiškinti parašytoji s/e/a „są- žinė“ postilėj yra dažnas žodis: n.sg. Tiėta 11021, 1985, 30638, 42011, g. sg. Tiėtos 1659, 1974 ir kt. Taip pat katekizmo paraš- tės sa/tinys, pavartotas teksto 4a//n/u/ paaiškinti, pasitaiko ir pos- tilėj: kalinio arba faitinio 1579 — więžnida 16385. Kad tas žodis Daukšai galėjo būti gerai žinomas, rodo dar ir jo gimi- nietis sa/fa/: ney kalinė|ney Iaytay 184 — ūni cięmni- c4į ėni więžienie 380s.

Taigi iš viso to, kas augščiau pasakyta, matome, kad Dauk- ša, gerai suprasdamas kalbos kultūros reikšmę kovai su kataliky- bės priešais ir apskritai tautos buičiai, kiek galėdamas stengės kelti aikštėn įvairius lietuviškus mūsų kalbos dalykus, — kėlė tam, kad savo raštų kalbą padarytų įmanomesnę platesnei visuomenei ir tuo ją įgalintų lengviau suprasti jo siekiamąjį tikslą. Tam reikalui, jo nuomone, geriausiai anais laikais tiko kalbinės medžiagos įvai- rumas (materji rozmaitošė) ir kalbos žodingumas, arba žodžių gau- sumas (stėw obfitošė). Todėl jis savo vertimų kalbą kiek įstengda- mas įvairino, darė žodingesnę.

Bet visos tos jo bendrinimo tendencijos neįstengė visai ni- veliuoti jo gimtosios tarmės: šiandien, kad ir jo buvusioj tėviškėj, ypatingai Kėdainių ir Dotnuvės parapijose, kalba lenkiškai, vis dėl- to iš periferijų, t.y. iš tų vietų, kur arčiausiai yra lietuviškai kal- bama (pav. Šingalių, Pūstėlnykų, Mantviliškių, Šlapžberžės, Beržy- tės, Gineitų, Kalnaberžės, Dilgių, Katkų, Taučiūnų ir kt. kaimėse), galime dar šį tą patirti apie jo tarmę arba bent jos pėdsakus.

Ir iš tikrųjų. Pav., Daukša savo raštuose visur vartoja ve- liarinį / prieš ė ir e (jis terašo tik e): g.sg. mėites 52625, acc. pl. mietės 95u, g.sg. naBtes 4956, 33741, nuptėšt 20,3, at- tėide 54655 ir kt. Taip pat kartais po / pasitaiko ir a vietoj ė ir e, pav: prat4kia 2955 pratąkia 2485, pritaido 19252, pri- taido 2186, 14gwieus 2355, n.sg. mėita 5421, acc.sg. mėi- 14 1704, instr. sg. mažinteta 874, pelandi 2856, It4kitis

TA

29441 ir kt. Apyrečiai a vietoj ė ar e galime sutikti ir kitais atve- jais, pav: bat 154, bataig 1541, ataimi DK. 504, nėtaio 51115, ataiimas 1ss ir kt.

Beveik tą pat dabar randame ir netoliese nuo buvusios Dauk- šos tėviškės, Daukšių, prie Dotnuvėlės upės, tarp Kėdainių ir Dot- nuvos. Pav., Šingaliuose ir Pūstelnykuose (Jėsvainių vls.) yra sa- koma: sd'u/e, didele, bačkūlę : Vankas „lėnkas“, s/ažkšlis, su /azde/a, Vaidžis (Šing.); saulę, kalė, ag/Z „eglė“, sefiūlę, s/ašk- $lis, sup/le, pa/4'iši (Pūst.). Bemaž ko taip yra sakoma arti- miausiose vietose į žiemius ir rytus, tik čia jau dažniau pasitaiko a ir vietoj 6, pav.: mė //a., sd'u/a., sefldla. „sienelė“, g. sg. se/d- tes, ag/a' „eglė“, g. sg. ag/ės, s/aškštis (Berž., Gin., Kaln., Šlap., Dilg., Katkai ir kt.). Be to, čia vietomis sutinkame a ir kitais at- vejais, pav. md's „mes“ Berž., Šlap., Kaln., 5af Berž. (kitur bė£), aiš Kaln. ir kt. Taigi neabejotina, kad ir Daukšiuose, Babėnuo- se, kai dar buvo kalbama lietuviškai, buvo vartojamas / prieš ė ir e; taip pat tų balsių vietoj gal pasitaikydavo kartais ir a: bei a.

Bet Daukšos postilės korektūroj šitas a vietoj ė ir e yra smerkiamas: „C3e turi žinot iog teip' bieurei kalba Kaune būdi- nikai ir Witinnikai kuriė trieliūie Iūdinas ir Witines ir kiti netikėlei kuriė wėrcze tėkį e ing a kur kitūiie mieitūlie bito | ėik' | nuėik", perėik'. Cze iie bilo dik' | nuaik" | pardik' | nuaias | paraias. Tei- paiču kur tur bitėt' bet' | iie bito bat“. Ir kitų žodžių daug yra kuriūiie e maino ing a“. Tad kaip tai reikia suprasti? Kodėl čia yra minimi Kauno „būdinikai ir Witinnikai“? Juk pats Daukša, ro- dos, šitaip sakyti neturėjo jokio pagrindo, nes tas a jo tėviškėj ar bent visai arti jo tėviškės buvo tuomet vartojamas ir jam berašant galėjo būti gerai žinomas. Todėl, man rodos, iš tos korektūros galime šiokią išvadą pasidaryti: taip apie šitą a Daukšos kalboj vi- sų pirma galėjo atsiliepti kas nors iš toliau, kuriam Kėdainių ir Kauno šnektų skirtumo visai nebuvo, t. y. kuris, kaip rodo Kleino gramatikos prakalba, tegalėjo spręsti apie tarmes visai paviršuti- niškai. Tai galėjo būti ypač dėl to, kad postilė buvo spausdinama Vilniuj, o pats vertėjas, Daukša, buvo Varniuose; taigi korektūrą bespausdinant dėl tolimo susisiekimo galėjo skaityti kas nors iš vilniškių. Bet jeigu vis dėlto korektūrą būtų skaitęs ir pats Daukša, tai tas jo atsiliepimas apie a vietoj e reiktų suprasti ta prasme, kad jo šnektoj tas a buvo rečiau vartojamas (tam tikrą skirtumą

4 L

iš daliės matome šiandien tarp Šingalių, Pūstelnykų iš vienos ir Beržytės, Gineitų, Kalnaberžės iš kitos pusės), arba, ilgiau pabuvęs Žemaičiuose ir norėdamas daugiau prisitaikinti prie platesnės vi- suomenės, ėmė vėliau išsižadėti kaikurių savo šnektos dalykų, ku- riuos berašydamas jau buvo įtraukęs į savo raštų kalbą; tada toks jo atsiliepimas apie Kauno „būdinikus ir Witinnikus“ būtų tolygus, pav., dabartinių vietinių Beržytės gyventojų pasakymui „kaip zane- munčykai dzakuoja“: taip čia atsiliepiama apie visus toliau į pie- tus gyvenančius ir plačiau kalbančius.

Tuo būdu reiktų aiškinti ir žodžių garbas (acc. pl), gar- bės (g.są.), karaliftos (g.sg.), Patdieniko vertimas ko- rektūroj į garbes, garbės, karaliltes, Panėdelniko wel panedelo. Matyti, ilgainiui buvo pastebėta, kad kaikurie O-kamieno daiktavardžiai, vertimuose vartojami, nebetiko platesnei visuomenei, todėl buvo stengiamasi nors korektūroj jie pakeisti ė-kamieniais daiktavardžiais; šiaipjau tų abiejų kamienų daiktavar- džių pakaitais pasitaiko visoj postilėj, pav.: Diewilta 25711, Die- wiltoie 2536; karalifta 279, 46945, 4835, g.sg. karali- ftos 45915, karaliftoia 4820, karalifton' 1715; Mergi- Itoi 44156; Nn. są. moterilt4 3044; PėpiežįItoi 1950; Stėd- raltiltą 30755, Storaltiltas 4846; žm oOogiltą 537 ir kt.

Pal/dienykas korektūroj verčiamas į paned/e/nykas (iš gud. noHenBnbHKK», Žr. Die slav, Lehnw. im Altlitauischen, 153), vei- kiausiai dėl to, kad Daukšos supratimu šis pastarasis senesnis gu- diškas skolinys, dar nesulietuvintas, atrodė įmanomesnis. Tai lyg patvirtina ir ta aplinkybė, kad Daukša savo postilėj vietomis var- toja tokių senų žodžių, kurių kiti XVI--XVII amž. rašytojai visai nepažista, pav., so4oras „cukrus“ (iš gud. cax4p0), unguras „veng- ras“ (iš sen. rus. *yg070) ir kt; žr. Die slav. Lehnw. 203, 228.

Dėl panašios priežasties veikiausiai ir a/m/aus „owszem, viel- mehr“ šalia a/mus „celny, trefilich“ || d/mė „aibė, daugybė“ (dėl etimologijos plg. dar Fortunatov, BB. III, 62, Būga, Žod. 23) ko- rektūroj yra taisomas į /a/m/aus. Nors Daukšos /a/mus, iš kurio padarytas prieveiksmis /a/m/aus, yra tik „laimingas, szczęšliwy“, bet, kaip rodo dabartiniai kalbos duomenys (plg. /ažmūs, t. y. der- lingi rugiai ir kt.), kalbamasis prieveiksmis /a/m/iaus galėjo savo reikšme nedaug kuo tesiskirti nuo a/m/aus; dėl reikšminio žodžių aimė ir laimė santykio plg. Brenderis, TŽ. V, 562 t.

i

Taigi korektūriniai atitaisymai nei kiek nekliudo manyti, kad Daukšos vartojamas a vietoj ė ar e yra ne kas kita, kaip pereigi- nės jo gimtosios šnektos padaras. Taip galėjus būti rodo priešin- gas dalykas, būtent — balsio e vartojimas vietoj a, pav: mėk- Mei 90+, gįktleis 108,, reikateis 1861, Ipieudalėis 1450, paleikus 1405, wartinikei 158, tobutėis 5749, adv. gerei575, tobutėi 17753 ir kt. Tai aiškiai yra vid. ir ryt. augštaičių šnektų lytys; matyti, tuose žodžiuose Daukša yra girdė- jęs nei gryną a/, nei e/, bet 4/ arba ei plg. n. pl. beržė. Berž., Gin., Kaln. ir kt. „(< *berže? < beržai); todėl nežinodamas, kaip tikrai fonetiškai rašyti, jis kartais rašo a/, kartais (rečiau) e/. Čia Daukša yra elgęsis kaip ir Mažvydas, kuris nežinodamas, kaip rei- kia žymėti žemaičių balsis e, kartais parašo e, kartais /, pav., loc. sg. cziesi 5724, dienagi 79253, wisamij 300 ir galwaie 3310, kune 27, pateme 305; žr. Chr. S. Stang, Die Sprache d. lit. Katechismus von Mažvydas, 69 ti.

Sutinkamai su dabartine vietine kalba Daukša vartoja ir bū- tojo kartinio laiko kamienus, pav.: ne pratėide 1025, attėide 54625 ir pritaido 1925, pertaido 42056, TuriBBo 157;, 1461, iBriBos 32010, nulipo 32452 Ir kt; plg. nus//a'ido. Šing., Pūst., nusila'ida Mantv: nusitaidae Berž., Šlap., palž'idae Gin., Kaln., bet pririšo, iškni.so. ib. ir kt.

Vid. ir ryt. augštaičių šnektose irgi turi atitikmenų Daukšos preteritinės esamojo laiko lytys: gidžia 4894, gimdžia 585xs, 58399, girdžiant 75a6 (ir girdime 494), ižgūldžias 56,, atpildzia 99, rėdžia 229, 8045, rodžia 764, TuBildžia 906, Bildže 13347, patwindže 2369, žindže 4075, žūdžia 4644 ir ktt Vak. augštaičiai ir žemaičiai šitos rūšies lyčių ne- pažįsta.

Nevisai sutinka Daukšos kalba su dabartinėmis vietinėmis Kėdainių ir Dotnuvos apylinkių šnektomis dėl iariamosios nuosa- kos v-tos pirmojo asmens vartojimo, būtent — Daukša tą lytį var- toja dvejaip: būcia 11254, bucžė 1052, buc zi4 52814 ir bū- c3i0o 53119, bucz id 39119, 46749, 53139; pagadinc53e 12043, iždūczė 40234, kalbėcze 4025, regėcže 1069, parodi- cžia B ir nueiczio 216, padariczio 1025, paktoni- czios 581, aplakic3i0 33443, turėczio 15os, 12050 ir kt. O

49

Daukšos tėviškės dabartinės aplinkinės šnektos pažįsta tik až'ča, ga- tėčd ir kt. Šing.,Pūst., Berž., Gin., Kaln., Šlap., Surv. ir kt. Tad kaip reikia tai išaiškinti? Man rodos, kad ir tam reikalui nereikia šauk- tis į pagalbą daugelio vertėjų: šitų dvejopų lyčių pakaitais sutinka- me visoj Daukšos raštų kalboj, taigi ir jos veikiausiai yra vartotos vieno žmogaus, ne kelių. Daukša tai galėjo pažinti iš savo gim- tosios šnektos arba iš kaimyninių šnektų. Kaip rodo (J. Balčiko- nio liudijimu) ramygaliečių dwoč/o, e/čio šalia duočia, eičia, tos lytys pagrečiui galėjo būti Daukšos metu ir plačiau, Kėdainių bei Dotnuvos apylinkėse, vartojamos; duočio, e/ičio ir kitos tokios ly- tys galėjo ilgainiui išnykti lygiai taip pat, kaip ir daiktavardžių ei- namieji vidaus vietininkai (/aukan, miškan...), kurių Daukšos, kaip ir kitų to meto rašytojų, raštuose dar gausiai sutinkame, bet da- bartinėse Kėdainių ir Dotnuvos apylinkių šnektose visai nebėra.

Reziumuojant visa, kas augščiau pasakyta, galima dabar į pradžioje iškeltą klausimą šiaip atsakyti: ligšioliniais turimaisiais duomenimis dar negalima įrodyti, kad Daukšos raštų kalba būtų kolektyvinio darbo; priešingai, visos aplinkybės rodo, kad Daukša yra vertęs vienas, tiek katekizmą, tiek postilę (tų vertimų kalba, apskritai imant, yra vienoda), bet tikybiniais sumetimais, kad būtų ko plačiau suprantamas, naudojosi ir kitomis šnektomis, daugiausia tomis, kurių plote teko jam gyventi ir veikti; be to, bespausdinant gal būt, kas kitas skaitė korektūrą. Todėl Daukšos kalba iš tikrų- jų nėra nei rytietiška, nei žemaitiška: jo kalbos fonetika ir morfo- logija yra daugiausia paremta vid. augštaičių šnekta, o žodynas yra iš visur papildytas. Tokiai išvadai neprieštarauja ir Daukšos kir- čiavimas, kurį esu aprašęs netrukus spausdinsimoj „Daukšos ak- centologijoj“.

Bet jeigu vis dėlto 1605 m. anoniminio rytiečių katekizmo vertėjas sako, kad Daukša Ledesmos katekizmą išvertęs žemai- tiškai (žr. J. Gerullis, Skait, 188), tai tas jo sakymas ne- reikia dialektologiškai suprasti, nes jis, kaip ir kiti to meto rašyto- jai, augštaičio ir žemaičio vardus vartojo ne kalbine, bet politine (administratyvine) reikšmė; plg. A. Salys, Die žem. Mundarten, I, 9. Taip pat nesutinka su tikrenybe ir M. Valančiaus pasakymas, kad Daukša yra buvęs žemaitis (Žem. Wiskupiste, II, 67).

(Bus daugiau).

20 =

RĖSUMĖ.

Le premier ėcrivain gui ait essayė de crėer une langue Iit- tėraire de la Lithuanie Majeure toute entiėre, est Mykalojus Daukša, originaire de Daukšiai, sur la riviėre Dotnuvėlė, entre Kėdainiai et Dotnuva, au milieu de la Haute Lithuanie (Augštaičiai).

L'analyse de ses oeuvres prouve gue Ie dialecte, parlė dans cettė rėgion, constitue la base de son langage; cela se manifeste surtout dans ses particularitės phonologigues et morphologigues. II est vrai d'autre part, gue Daukša emprunte beaucoup de mots a d'autres dialectes; c'est pourguoi MM. K. Būga, E. Tang! et E. Sittig ont cru pouvoir conclure, gue lės traductions publiėes par Daukša („Katechismas...“ et „Postilla..“) ėtaient dues A plusieurs personnes. Cependant, il semble plus probable gue Daukša, en se servant essentiellement de son dialecte natal, se soit efforcė tou- jours de !'enrichir Ie plus possible et d'en varier Ie vocabulaire par des mots pris aux dialectes des rėgions ou i! avait vecu: C'est ainsi gu'il ėspėrait rendre plus comprėhensible sa langue aux lecteurs, pour Ia plupart, des ėcelėsiastigues de diverses rėgions de Lithuanie. En effet, la prėface de la „Postilla“, V'analyse de son vocabulaire, Ie tėmoignage du traducteur anonyme d'un autrė catė- chisme (de 1605), enfin les dialectes actuels des rėgions men- tionnėes, — tout cela confirme la conclusion gue les traductions publiėes par Daukša n'ont ėtė faites gue par lui- mėme.

Pr. Skardžius.

Kelios pastabos tarmių istorijai.

Jau seniai yra praėję tie laikai, kad į kalbą žiūrėta kaip į gy- vą organizmą, savaimingai gimstantį, nepriklausomai augantį ir pasenus mirštantį, Mūsų nuomonės šiuo atžvilgiu nuo A.Schlei- cherio laikų daug pasikeitė. Įsitikinta, kad kalbos buvimo būtinoji sąlyga yra visuomenė, kad kalba, pagaliau, tėra tos visuomenės pa- daras, nors ir ji pati be kalbos neįmanoma. A. Meillet, prisišlieda- mas prie E. Durkheimo mokyklos sociologinių pažiūrų, yra pasakęs: „Le langage est ėminement un fait social“. Taigi, kalbą laikydami socialinio gyvenimo dėmeniu, turime pripažinti, kad ją veikia ir tie patys to gyvenimo veiksniai

Dėl to ir kalbos kitimo — vistiek, ar jis pirminis (savaiminės garsinės tendencijos), ar antrinis (kalbų sumišimas) —' prigimtis yra taip pat socialinė. Kalbai savas nuolatinis išcentrinių jėgų veiki- mas, kuris sukelia vadinamąsias F. de Saussure'o 02d6s d'/nnova- ton ir diferencijuoja vienalytį kalbinį plotą, — nekliudomai veikda- mas pridarytų begales tarmių ir šnektų šnektelių, net pagaliau tiek, kiek yra atskirų kalbėtojų. Bet šitai begalinei diferenciacijai kelią pastoja kita įcentrinė ir asociacinė jėga: kalbinės visuomenės tar- pusavio bendravimas. Dėl to, pav., susisiekimas laikomas vienu didžiųjų veiksnių, formuojančių vienalytę kalbinę bendruomenę. Ir kaip tik to tapusavio susisiekimo kliūtys: politinės, administracinės. gamtinės ir kitokios sienos dažnai nusveria tarmių, kartais net at- skirų kalbų susidaryme. Svetimo etninio substrato įtaka šiam pro- cesui taip pat pripažįstama nenuginčytina. Dialektologija abiem at- vejam turi ne dešimtimis, bet šimtais pavyzdžių, kurių nėra reika- lo čia nė minėti. Verčiau pasižvalgyti atitikmenų savo kalboje.

Šiandien, tiesa, dar teturime tik apytikrį Lietuvos tarmių vaiz- dą. Pridėtajame žemėlapyje parodytos (mano turimomis žiniomis) bent svarbesnės lietuvių kalbos plotą raižančiosios izofonos. Daug čia jose mįslių, kurių gal nevieną tolimesni tyrinėjimai ir visai aiš- kiai įmins. Iš savo pusės duodu keletą pastabų, kurios, rodos, vie-

o -

nos kitos izofonos istoriją ar kelią galėtų kiek paaiškinti. Ta pačia proga paskelbiu ir kelias tikslesnes, mano paties apeitas, tarmių sienas.

Žemaičiai. Nuo K. Jauniaus laikų įprasta žemaičių tarmes skirti nuo augštaičių pagal pralietuviškųjų junginių ž/a, dja (Ch. Stango pramintas žema/i/iškas/is garsų dėsnis) ir rašomosios kal- bos dvibalsių /e, vo likimą.

Dvibalsinė riba, prasidėjusi nuo Latvijos sienos, į rytus nuo Vegerių ties Viešūčių kaimu (vo, /e/), eina vakarine Kruopiū, Šiu- pilių ir Amalių puse, per Kybartus, iš pietų aplenkia Būlėnus ir iš šiaurės Bubiūs, pasisuka ant Pakapės (vo, /e/), toliau rytine Kiau- norių ir Tytuvėnų puse, palikdama Šiluvą augštaičiams, iki Duby- sos ties Kybartėlių kaimu (vo, /e/), nuo Dubysos į pietų vakarus per Rasėinių—-Kalnūjų, Eržvilko—Vadžgirio tarpą iki Klaipėdos krašto sienos ties Eičiais (7, 7/), siena iki Naūmiesčio ir pro pat Šilūtę (vo, /e/) iki Minijos žiočių.

Tomis pat vietomis Didž. Lietuvoje eina ir žemaitiškojo gar- sų dėsnio riba, kuri, šiaurėje visiškai sutapdama, tik Tytuvėnų, Ra- seinių, Eržvilko ir Tauragės apylinkėse neplačiu ruožu peršoka į žemaičių pusę. Tačiau M. Lietuvoje nuo Šilutės—Katyčių—Sarti- ninkų linijos į pietus siaurėjančiu pleištu iki pat Labguvės visu Kuršių pamariu sakoma mėde/, vūokrtei | vėukitei... Šito kam- po kalboje, išskyrus žvejų tarmę, žemaitiškas ir raš. kalbos v,/ 7 o, e bei dg. vt. /aukūs. Bet vn. nd. viroi, sūnoj= vyrui, sūnui vėl jau augštaitiškas. Vadinasi, ir Jauniaus požiūriu žiūrint, turi- me čia pereiginę žemaičių augštaičių tarmę.

Šitiedvi mažne sutampančios izofonos, skaldančios lietuvių kalbą dviem tarmių būriais, žinoma, negalėjo atsirasti visiškai at- sitiktinai. Pasirodo čia bus nusvėrę senieji administraciniai viene- tai ir jų sienos. Tokia peršasi išvada palyginus J. Jakubowskio administracinį senosios Lietuvos žemėlapį. Šiaurėje žemaičių augštaičių riba iki pat Pakapės sutampa su istorine Šiaulių ir Bėr- žėnų apskričių siena. Toliau į pietus sutampančios sienos neturi- me, bet nuo Radviliškio Mituvos žemupio link ilgais dryžais išty- susios Viduklės ir Raseinių apskritys') atriboja žemaičius iš pietų

1 Plg. ŽM 232, 238 pastabas dėl Jakubowskio pažymėtųjų tų apskričių sienų.

m.

rytų ir rodo, kad šia kryptimi Žemaičių vidurkis į senąjį tyrą men- kai tėra išspinduliavęs gyventojų. Pietuose tarp Nemuno ir Šal- tuonės-—Šešuvišs Jakubowskis dar XVI amž. viduryje randa vie- nus miškus. Panemunių kolonizacija, kaip rodo Veliuonos ir Jur- barko apskričių plotų išilginė padėtis ir ankstyvas seniau gyventųjų vietovių — Jurbarko, Skirsnemunės, Veliuonos — tyre atkūrimas, yra ėjusi iš rytų, iš tankiai gyvenamo Nevėžio žemupio. Plg. ma- no ŽM 280t. Dėl to visiškai suprantama, kodėl ir mūsų abi izo- fonos nuo Raseinių staigiai pasuka į vakarus. Toliau dvibalsinė izofona priklauso Klaipėdos krašto ir Didž. Lietuvos sienos, o Ši- lutės apylinkėse, gal taip pat neatsitiktinai, seka maždaug Pilsotos srities ir spėjamosios kuršių ekspansijos siena, ŽM 184, 298 (že- mėlapiai). Neaiškus palieka antrosios izofonos nusisukimas į piė- tų vakarus M. Lietuvoje. Greičiausiai ir tai bus kaip nors susiję su kolonizacinių bangų kryptimis. Pietinės Klaipėdos krašto da- lies augštaitiškumas mums pasidaro dar suprantamesnis, atsiminus, kad Ragainės komtūrija buvo didieji vartai iš rytų traukiantiems kolonistams, loc. cit. 300t.

Jei augščiau suminėtieji veiksniai tikrai yra anas izofonas iš- vedę, tai savaime peršasi išvada, kad jos negali būti nė labai senos.

Skaitant Ordino kronikas ir kitus XIV amž. dokumentus, krin- ta į akį, kad jų minimuose Lietuvos vietovardžiucse dabartinių ė, 0'ž vietoje kaitmeniniuose skymenyse paprastai terandame tik f, J.

Keli pavyzdžiai: Paparten, SRP II 657 = Papėrčia/, Žas- lių val. bažnytkiemis; Gedereythe, Gederaiten, SRPII 103, 106 = Giedraičiai, Vilkmergės aps. miestelis; W ay sewilte, Wy- sewilte, SRP II92, 101, Wiswilten BU! IV 219 = Vaišvi/čiai, 2 Naujamiesčio apyl. kaimai; Leste, Lesten, SRP II 680t = Leščia/, Kėdainių aps. bažnytkiemis; Guesten, Guestin, Ioč. cit. 671t, 675 = Avesčia/, Kaltinėnų apyl. kaimas; Nemaxte, Namaxste, loc. cit. 669t, 677, 679 = NMemūkščiai, Raseinių aps. miestelis; Tenjagaln, SRP II 686, Thanyagel, CEW 123, 127 = 7endžioga/a, Grinkiškio val. dvaras; Wandeiagel, Wandgaler, SRP II 624, 687 = Vendži/oga/a, Kauno aps. mies- telis; Geidegallen (= Gerdegallen, ŽM 223) = Gerdžiūgala, Vaiguvos val. dvaras. Čia prisideda ir Augštaičių bei Žemaičių vardai, kurie Šaltiniuose taip pat rašomi perdėm su ž galūnėje. Pig. ŽM 174tt. i

ši i

Šitoks vietovardžių rašymas, mano nuomone, rodo, kad dau- gumas lietuvių XIV amž. gale kaitmeniniuose skiemenyse dar nebus turėję afrikatų č, dž. Rašybos netobulumu tų /, 7 negalime aiš- kinti, nes sugudėjusiųjų ar gudiškųjų Lietuvos dalių vietovardžiuo- se tie patys šaltiniai afrikatas šiaip taip išreiškia. Pav: Dubitz, Dobiczcze, SRP II 701 = Dvb/cze, Lydos apyl. miestelis; L y- pitschna, loc. cit. 708 = vietovė tarp Gardino ir Naugarduko; Hostilkowicz, loc. cit. 606 = Astrinos apylinkės vietovė; S wis- Iecze, loc. cit. 692 = Šwislocz, Nemuno intakas; Czschire, loc. cit. 706 = Szczara, įteka į Nemuną. Iš „wegeberichtų“, Ioc. cit., tiesa, sužinome, kad kai kurie šitų vardų užrašyti iš rusų ke- liavedžių (Leitsmann), bet ir tikri prūsai gudiškųjų vietovardžių ne- suprūsina, pav., iš Jėrge vs dem Belgischem (= iš Balgos srities) užrašytos vietovės Dolletitsch ir Rutitsch (netoli Naugarduko). Taip pat neįtikėtina, kad Ordino šnipai prūsai, iš kurių surašyti anie „wegeberichtai“, būtų pataikę suprūsinti visų visus Lietuvoje su č, JŽ girdėtus vardus.

Pietų rytų Lietuvoje prasidėjusį 7/, d/ (tiksliau £ d) virtimą ė, dž rodo šie XIV amž. galo vietovardžiai: Saltzeniken, Sal- seniken, SRP II 596, 609, 698tt = Ša/čininkai, miestelis į pie- tus nuo Vilniaus; Sa I se, loc. cit. 599 = Ša/čios upė, davusi ir Šalčininkams vardą; Anse, cleyne Ansee, loc. cit. 596, 691 = Juodoji ir Baltoji Ančia, Nemuno intakai. Bet Žemaičių Ančia = Šešuvies intakas) taip pat iš prūsų lūpų ir, rodos, net tais pa- čiais (1385) metais užrašyta: Anta, Ante, Hant, loc. cit. 676, 679, kuri skaitytina *Anfa ar net *Anfa. Tatai mus verčia že- maitiškojo garsų dėsnio veikimo pradžią ir tuo pačiu afrikatų č, ZŽ atsiradimą šiaurinėje Lietu- voje nukelti į XV amž. pradžią ar net vidurį. Plg. 1473 m. lotyniškame dokumente Woyschwilci, ŽM 253.

Šiandieniniai pajūrio žemaičiai žemaitiškąjį dėsnį yra sulaužę ir meažio-jaučio paradigmoje visiškai išlyginę f, d, Būga LKŽ LVI. Dėl ploto plg. žemėlapį. Prie šitų griežtųjų pajūriškių iš rytų prisišlieja pereiginės Telšių— Rietavo apylinkių šnektos, kur t, d tėra įsibriovę dar vien tik vn. km.: /au/ę, mėdę. Bet kiek vakaresnėje Žlibinų pašnektėje č, dž jau išvyti iš visos vienaskaitos.

Taigi, pastebimas palaipsninis afrikatų nykimas iš rytų į va- karus. Griežčiausiai jis pasireiškia Palangės, Kretingos, Kartenos,

Kra A

Darbėnų, Šateikių, Salantų, Grišiaukio, Lenkimų apylinkėse ir vi- soje Klaipėdos krašto šiaurėje iki Pozingiį —Agluončėnų--Pėškų— Dituvos—Šiporijos linijos išskirtinai, kur /, 0 yra net tariamojoje nuosakoje, būtent Didž. Lietuvoje — 6Z'tuo, o Klaipėdos krašte — bž'tau arba būteu. >

Antrinio afrikatų nykimo izofonoms kokių nors sienų ar ki- tokių atatikmenų nerandu. Tik Bezzenbergeris BB VIII 99 nurodo, kad Klaipėdos krašte ši izofona apytikriai sutampa su senąja Klai- pėdos ir Priekulės parapijų siena. Apskritai galima pastebėti, kad visa pajūrio žemaičių teritorija kolonizuota iš Telšių augštumų tik XV amž., ŽM 279t. Pačių griežtųjų pajūriškių plote ir Jakubow- skis dar pažymi kompaktinius miškus.

Iš to būtent, kad kaip tik pajūrio žemaičiai vėl išmetė iš pa- radigmos seniau turėtas afrikatas, spėtina, kad iš pietų rytų einan- čioji asibiliacijos banga šiaurės vakaruose buvo žymiai susilpnėjusi. Negana čia f, d išlyginimą paradigmoje pasiaiškinti, tiesa, paran- kia, bet dar ne viską pasakančia analogija. Juk ši pastaroji ne be priežasties veikė kaip tik šioje vietoje, 0 ne, sakysime, kur pietų žemaičiuose. Tos gilesniosios priežasties tenka ieškoti visiems šiaurės vakarų žemaičiams bendroje garsinėje tendencijoje, priešin- goje afrikatoms.

Ryšium čia taip pat įdomu pabrėžti ir prūsų bei kuršių kalbų paralelę. Pirmoji visiškai nepažįsta afrikatų, o antrąją kaitmeni- niuose skiemenyse dar XIII amž. turėjus f, O (vietoje latviškų š, Ž) yra įrodęs mūsų gerb. jubiliatas, FUF XII, 65 t.

Dėl nevienodo dvibalsių /e, 0 tarimo Būga, LKŽ LVIII, šiau- rės vakarų žemaičius yra praminęs douni/ninkais, pietų rytų — dū- nininkais ir klaipėdiečius — donininkais. Dounininkų-dūnininkų riba, mano apeita 1924 m., prasidėjusi ties Klaišių dvaru (pv/), Papilės val., nuo žemaičių-augštaičių ribos, eina pietų vakarų link- me pro Raudėnus, Upyną, Lučkę, Janūpolę, palikdama visas tas vietoves dounininkams, nuo Janapolės tiesiai į vakarus iki Žarčnų —Tvčrų kelio, toliau į pietus iki Tverų ir Aitrės paupiais iki Jūros, nuo Aitros ir Jūros santakio pietine Judrėnų ir Veiviržėnų puse iki Klaipėdos krašto sienos šiek tiek į pietus nuo Aisėnų ir siena iki Baltijos jūros ties Pžlanga.

Dounininkams tenka visa žemaitiškoji Klaipėdos krašto dalis. dėna ir dėuna, mano žiniomis, nė kitose krašto vietose nesako- ma. Taigi, donos izofona vėl yra atsiradusi tik dėl senosios poli- tinės sienos, nes šis kampas, be abejo, kolonizuotas (pradėjus apie 1400) tų pačių žemaičių. Šiaip ir žemaitiškumas nebūtų supran- tamas.

Dounininkų-dūnininkų ribai charakteringa, kad ji ne be dau- gio sutampa su spėjamąja kuršiškosios Ceklio srities ir apskritai kuršių gyventojo ploto vietų rytų siena. Plg. ŽM 183, 194tt. Ši- tas sienas verčia susieti ir ta aplinkybe, kad kuršių vietomis, ma- tyti, taip pat tarta Ov, e/, kur šiandien lietuviai ir latviai taria v0, ie. Plg. Būga, APr 11,12t. Čia tuojau kas gali prikišti, juk Klai- pėdos krašte taip pat reikėtų laukti Ov, e/, nes čia kuršių bus su- lietuvėję daugiau kaip dounininkuose.“ Tatai, tiesa, kalba prieš tie- sioginį šių dvibalsių perėmimą iš kuršių kalbos į žemaičių tarmes. Reikėtų tada tarti, donininkų tarmėje €/, 0v išvirtus 6“, 0, o tai f0- netiškai neįmanoma. Plg. pajūrio žemaičių ę,ą > €', p (Salantai...) > €e/, ou (Darbėnai..). Dėl to jau Jaunius, matyti, vien fonetikos sumetimais tvirtino, kad klaipėdiškių de:na ir do'na esančios pro- lytės kitų žemaičių lytyms: de/na / džna ir douna/ du'na. Ir iš tiesų XVI amž. gudiškuosiuose mūsų valstybės aktuose išlikę vietovar- džiai rodo, kad anuo metu žemaičiai bus tebetarę dar e, 0“. Dou- nininkų plotui tenkančiųjų vietovardžių tarpe man nepavyko surasti jokių e/0v pėdsakų. Aktai paprastai rašo e, 0, o dūnininkų plote kartais ir u,y. Tatai rodo, kad čia buvo jau prasidėjęs €, 0' > f,u'. Neturėdamas dabar po rankomis surinktosios medžiagos, negaliu nė pavyzdžių duoti.

Taigi, išeina, kad žemaičiai trimis dabartinėmis patarmėmis bus suskilę vos XVI amž. gale arba greičiausiaitik XVII amž. pradžioje.

Galutinė mūsų išvada: lietuvių kalbos skilimas augštaičių ir žemaičių tarmėmis yra povytauti- nės gadynės dalykas.

Augštaičiai.

1. Vakariečiai. Vakariečiai, kaip žinome, nuo kitų augš- taičių, be ko kita, atsiskiria minkšto junginio /e, /ė išlaikymu. Čia kiek tik tiksliau apibrėžiu iš vakariečių pusės šios, jau Būgos LKŽ

—— 2] —

LVII! išvestos, /ė:/ė6 izofonos kelią: nuo Laivijos sienos, šiek tiek į vakarus nuo Daunoravės, per Mešktičius, pro pat Šiaulius, pali- kus juos vakariečiams, toliau pelkėmis iki Bėržės ties Radviliškiu, Bėrže iki Šūšvės, kairiąja Šušvės puse iki Nevėžio, Nevėžiu iki Nemuno, Nemunu iki Jiesiės, dešiniąja Jiesios puse per Išlaužo dvarą, Prienlaukio ir Rudėnų kaimus iki Žūvinto ežero ir pžlių, to- liau dzūkų-kapsų riba per Strazdį, Rūdninkų, Salapėraugio kai- mus ir Liubavo-Vižainio tarpą iki Vištyčio ežero.

Nuo Latvijos sienos iki Šiaulių šios izofonos kelio nėra kuo apibūdinti, bet dėl to nuo Šiaulių iki pat Beržės ir Šušvės santa- kio driekiasi ilgas pelkių ir retai gyvenamų miškų ruožas. Toliau už Grinkiškio (plg. ŽM 236) pašušviais ištisusi senoji Josvainių apskri- tis nuveda izofoną į Nevėžį, kuris iš senų senovės daro istorinę Žemaičių-Augštaičių sieną. Užnemunėje veik visi iš seniau gy- venamieji plotai palieka nuo izofonos į pietų rytus. Jakubowskio žemėlapyje aiškiai matyti tuos XVI amž. jau gyvenamus plotus pleištu įsikertant iki pat šių dienų Pinsko. Plg. dar Totoraičio Zl 5t.

Ši izofona, atskyrusi vakariečius, apriečia visas likusiąsias ry- tiečių tarmes. Junginių /e, /ė sukietėjimas, matyti, yra gana se- nas reiškinys, įvykęs vietomis dar prieš en, an > en, on arba /n, un. Tik taip tegalime išaiškinti šiandienines kaikurių rytiečių lytis Jonta, /unta, išriedėjusias iš /enfa tik per pėreiginį laipsnį /anta. Ir slaviškųjų skolinių minkštasis / rodo šio dėsnio senumą, plg. ryt. ka/bėl šalia bulbas. Tačiau lytys //nta ir /unta rodo nevie- nodą / kietėjimo laiką rytų Lietuvai.

Apskritai reikia pastebėti, kad mūsų tarmėse / vis kietėja iš vakarų į rytus. Tas sukietėjimas man, žemaičiui, krito į ausį dar tebestudentaujant. Iš savo mokytojo velionies K. Būgos, dusetiš- kio, pasveikinęs išgirsdavau jo trumpą /abas/ vis su kažkokiu ne- paprastai kietu / Dėl didelio / kietumo rytų Lietuvoje iš a/kūnės yra atsiradusi avkūnė, o stakles vietomis esančios tariamos ir sta kwWe's.

Čia, tur būt, ne atsitiktinis supuolimas, kad rytų Lietuvai geo- grafiškai atliepia 17 kaimyninėje gudų kalboje, pav., 8014 > sojk. Plg. dar gudišką mūsų metraščių Bumosmo = Bumojm < Vytautas. O ši gudų kalbos ypatybė, sako, esanti labai sena, pa- veldėta iš vakarų ir pietų rusų kilčių bendrosios gadynės, Karskij B1101.

— 2 —

Pagal nekirčiuotųjų galūninių -ė, -O, »ė5, -OS, -3, -Ų, -€, -/ ištarimą visi vakariečiai suskirstomi trimis patarmėmis: žiemiečiai, veliuoniečiai (viduriečiai) ir pietiečiai. Jų plotus žiūr. žemėlapyje. Maž. Lietuvos Užnemunei duomenys imti iš Bezzenbergerio straipsnio BB IX 253tt.

Veliuoniečių patarmė yra išriedėjusi iš pietiečių, nes fonetiškai lytys 0//.ku, sa'k/ tegali atsirasti tik iš v//.ko, sa'ke, bet nieku bū- du ne iš v//. ka, sa'ke. Dar ir šiandien yra pereiginių pašnektėlių, kurios tai pirštu prikišamai rodo. Pav., Skirsnemunėje sakoma vi/.ko (trumpas siauras 0), bet šalia dar sd'Ąe. (pusilgis siauras ė). Pietiniame veliuoniečių atkraštyje, Lukšių apylinkėje, esu girdėjęs sako. (labai siauras pusilgis 0), šalia ski, o kaikurių ilguviškių ištarmėje kartais sunku atskirti, ar čia tariamas 0 ar 4 (atviras 0): sū'ko ar sū'ku. Šitoks galūnių likimas, gal būt, yra susijęs ir su tuo, kad abiem Nemuno pakraščiais ir paprūsės kampe gyventojų įsikurta anksčiau, negu likusiojoje senosios Sūduvos dalyje. Plg. Totoraitis Zl 7 tt.

Nepaprastai atrodo žemėlapyje vakariečių žiemiečių plotas, mažne visiškai pergniaužtas žemaičių ir vakariečių pietiečių. Bet tatai mums paaiškėja prisiminus, kad Maž. Lietuvos žiemiečiai yra greičiausiai senosios Žemaičių kunigaikštijos pietų rytų kampo išei- viai, ŽM 306t.

Vakariečių pietiečių kapsų ir zanavykų šnektų riba eina Vi- šakio ir Šešupės upėmis. Ji čia visiškai sutampa su Žemaičių kunigaikštijos ir Augštosios Lietuvos administracine siena, atsira- dusia po XV amž., susidūrus dviem kolonizacinėm bangom, ėju- siom iš Žemaičių kunigaikštijos pietų rytų ir Vilniaus krašto. Plg. Jakubowskio žemėlapį ir ŽM 256, 279. Tos visos priežastys ir pa- veikė, kad zanavykai, nusižiūrėję į žemaičius. ėmė kirčiuoti abu tvirtagalio dvibalsio sandu: /a/ko', /auka', matei, o kapsai, kirčiuo- dami antrąjį sandą: /a/.ko', /al.ka', mate/., neišsižadėjo nė atsineš- tinių ap, tėp < kaip, teip, bendrų, berods: visam Vilniaus kraštui.

2. Viduriečiai ir Rytiečiai. Baranauskas ir Būga vi- sus lietuvius, kietai tariančius junginius /e, /ė, vadina rytiečiais, Za- mčtki 51t, LKŽ LVIl. Jaunius, žiūrėdamas 62, em ir an, am iš- laikymo, atskyrė iš jų visu vakariečių pakraščiu viduriečius, JG 31 t. Jų rytų siena yra dvibalsių e2, em ir an, am7 virtimo izofona.

=> D ss

Žiūr. žemėlapį. Smulkiau šiaurinei ribos daliai plg. Būtėną APh Ii 178tt. Jo paties loc. cit. 187 jau pastebėta, kad nuo Latvijos sie- nos iki Nevėžio šios izofonos sutampama su buvusiąja Žemaičių kunigaikštijos ir Upytės aps. siena. Tik nuo Baisogalos apylinkės lig tol sykiu ėjusi ę,47>€,0 izofona atsišakoja ir visiškai su- tapdama su ana administracine siena eina iki Vadaktų prie Nevė- žio. Nuo Surviliškio izofona seka maždaug buv. Trakų ir Vilniaus vaivadijų siena, perkirsdama dzūkus, iki pat Lydos.

Rytiečių gana didelis plotas išraižytas visos eilės izofonų. Žiūr. žemėlapį. Ko visų šitų izofonų keliai priklauso, negalime nė spėta spėti.

Aiškiai matyti, kaip dvibalsių virtimas eina palaipsniui į rytus: dn, afi>4n, of > pon/> un. |pėdin seka ir ę, ą, tik užgriebdami ir visus dzūkus. Jau Širvydas su savo dungum/ rodo, kad net paskutinysis šios raidos laipsnis už jį žymiai senesnis. Apytikriai virtimo laiką padeda nustatyti istorijos šaltiniuose išlikusieji vardai, nors jų rašymas ir labai margas. Pav., tas pats Aymanių kaimas „we- geberichtuose“ rašomas: Kymantendorf, Kymonten-dorf ir Kymundsdorf, SRP II 706t. Hermano iš Wartbergės chro- nika Agstut/ nuosekliai rašo Kenstute, Kenstuthe, Iloc. cit. 103, 112 arba Keinstut Keinstute, Iloc.cit. 81,34, 104, 106, 110, 113. Wigando iš Marburgo chronikoje vėl randame vien Kynstut, Kynstutė, Kynstud (arti 50 kartų!), loc. cit. passim. Dabartinė rytiečių Untfa zače < Antaza(/)Jvė (prie Za/vo ežero) loc. cit. 103 užrašyta Antezelve, greta su (dabar neži- noma) Anstitirne. Bet viena vistik iš šitų vardų aišku: XIV amž. antrojoje pusėje 67 ir a7 vietomis jau būta išvirtusio /7 ir un, 0 jų pereiginiai laipsniai 62, 02, gal būt, jau buvo atsiradę net XIII amž.

Dabartinis izofonų vaizdas rodo, kad dvibalsių virtimo banga pradžią bus gavusi krašto rytuose. Mūsų pietų rytų kaimynai gu- dai ir rusai pakeliui iš praslaviškosios 70ka į dabartinę pyka irgi gali būti perėję *7yka laipsnį.

Žemaičių pažįstamas 67, e7 ir an, am > en, em it On, om (vietomis net ir /n, /m, un, um) jau dėl to laikytinas daug jaunes- niu už augštaitiškąjį, kad jo visai nepažįsta Klaipėdos krašias. Jis bus, tur būt, vieno amžiaus su €/ 04. Tačiau dėl 27 plg. Stango

= 30—

Mžd 60t 1572 m. pusiau žemaitiškoje priesaikoje randame mon < man, Gerulio Skaitymai 39.

Labai charakteringas yra kirčiuotojo a7>9 ir 6,6 > a, a izofonos, tačiau tuo tarpu nežinoma, kuo jas galėtume paaiškinti. Dalyką pasunkina ypač tai, kad ir Jakubowskis, trūkstant duomenų, visai negalėjo nustatyti senųjų apskričių sienų. Bet didelė tarminė diferenciacija verčia spėti, kad rytiečių kadaise gyventa labai susi- skaldžius, nesudaryta glaudžios kalbinės bendruomenės tikrąja to žodžio prasme. Tuo, žinoma, nenorime neigti turimųjų bendrybių. Jų yra gana apsčiai.

3. Dzūkai. Populiarinė pažiūra dzūkais laiko tik Užne- munės pietinės dalies gyventojus, bet dzūkavimo izofona rodo jiems tenkant ir visą, lietuvių dar salomis gyvenamą, okupuotąją Lietu- vą. Tiesa, ir pats dzūkų vardas tik Suvalkų krašte tepažįstamas, už Nemuno Vilniaus pusėje jie vadinanami jau ciįk/ais, c/ktūnais (pav., Strėvinifikų, Kietaviškių apyl). Rytuose Tauragnų apyl. vėl turima kitas vardas — kapc/ona/ (dė! kdp tšd „kaip čia'). Vil- niaus krašte plačiai žinomas c/eksų pavadinimas. Visi tie vardai ryškiai pabrėžia kitiems lietuviams neįprastą £ d > 0, dz prieš f y ir je Mūsų tarmių klasifikacijoje Kuršaitis ir Jaunius dzūkų visai nemini, o Baranauskas ir paskui jį Būga priskiria juos rytiečiams. Mums atrodo, kad dzūkai jau vien dėl dzūka- vimo (ciktavimo, cieksėjimo) laikytini atskira augštaičių tarme. Čia viršų reikia pripažinti pačių žmonių nuomonei, pabrėžiančiai kaip tik tą skirtumą. Žinoma, ir šis išskyrimas, kaip ir apskritai visas tarmėmis skirstymas tėra sutartinis dalykas, nes dialektologas, da- lyką griežtai imdamas, gali kalbėti tik apie izofonas ar, geriausiu atveju, apie izofonų juostą. Tarmės sąvoka yra subjektyvi, nes pačios tarmių ribos yra labai pereinamos. Pav., labai daug skir- tumų tarp varniškių dūnininkų ir jurbarkiškių vakariečių, bet erž- vilkiškiai nuo tų pačių jurbarkiškių beatsiskiria vienu tik /e, vo > f, u. Taip pat ir Vilniaus krašto cieksai daug artimesni rytie- čiams negu Užnemunės dzūkai.

Dzūkai su kitais augštaičiais ribojasi šiomis vietomis: nuo Vištyčio ežero iki Žuvinto ežero kapsų riba (žiūr. augščiau 27 psl.), toliau per Krėkialaukį (c, dz/), Ūdriją (/, d/) iki Nemuno apie 3 km į šiaurę nuo Alytaūs, per Butrimonių — Pievašiūnų tarpą (Žėdiš- kio kaimas), šiaurės rytų kryptimi pro pat Aūgšdvarį (c, 0z/), pro

7

Beižėnis (/, d/), Kietaviškes (t, d/) iki Neriės ties Papūrčiais (e, az/), toliaus pietine Mūsninkų puse, per Giedraičių — Dubifigių, Afiturkės —Jėoniškio tarpą, rytine Labanoro puse, per Tauragno— Pikaso ežerų, Salako—Vajesiškio tarpą, ir, rodos, pro Smalvą iki Daūguvos, šiek tiek į vakarus nuo Gryvės.

Dėl šitos izofonos galima pastebėti, kad nuo Žuvinto ežero iki Nemuno ji derinasi su buvusiąja Alytaus ir Pūniės apskričių siena, o paskui iki Augšdvario seka vėl to pat vardo apskrities siena. Toliau charakteringų sienų sutapimų nematyti, tik nuo Mo- Ištų iki pat Latvijos sienos izofona vėl eina ilgai ištįsusiais senaisiais Vilniaus vyskupo valsčiais.

Jau į Širvydo „Punktų sakymų“ | dalį (1644) per (vilniškio) rin- kėjo kaltę pakliuvusios dzūkybės rodo nemenką šio rėiškinio am- žių. Vėliau 1673 m. Sapūno „Compendium Gramaticae Lithvani- cae“ kaip vieną „Lithvaniae Regulis“ tarmės ypatybę pastebi: „d... mutatur vel pronunciatur ut Zz, ut zewas (!) pro D/ewas; / eadem in € mutatur, ut c/ewas pro fewas“.

| Bet geriausiai dzūkavimo pradžią paliudija 7, d išlikimas prieš naujybinius / y. Kadangi šiandien dzūkai tesako tik pižod// pižod', £75tS | t? SIS <*puoden, *tenstie, tai dzūkavimo banga turėjo būti praūžus dar prieš nosinio ę išvirtimą /, nes šiaip šioje tar- mėje lauktume lyčių *pūodzi, *cTsc. Dėl tos priežasties dz ū- kų tarmė negalėtų būti jaunesnė už XIV amžių. Iš kitos pusės „wegeberichtų“ vietovardžiai: Abilitis (upelis pake- liui nuo Dusios ežero į Alytų), Bytyskin des konigs dort (Aš- menos apyl.), Byuttiskin (Krėvos apyl. vietovė), Lediska (As- trinos apyl. Vilniaus krašte), Wentishken (vietovė tarp Alšėnų ir Krėvos), jei tiksliai užrašyti, lyg rodytų, kad XIV a. gale čia c dar neturėta. Šitas prieštaravimas galima, rasi, išaiškinti tik tuo, kad en, an bus virtę /n, un ne visuose rytuose vienu laiku. Plg. tų dvibalsių likimą Dėveniškio tarmėje, Arumaa LMT 91.

Jau spėjamasis afrikatų ankstyvesnis atsiradimas pietų Lietu- voje, verčia manyti, kad čia ir junginiams /, £Ą-/, y, /e asibiliuoti iš seno buvo palanki aplinkuma. Tačiau svarbiausia tai, kad šian- dieninis dzūkų plotas yra išstisęs kaip tik visu lietuvių gudų pasie- niu. Gudai, kaip žinoma, taip pat savotiškai „dzūkuoja“ (43ekanbe, uekanbe), sako: Į3e;ų „vaikai, majaBe4aiųa „lokė', įcbyu „eiti“, 3aecayb „dešimtis. Jų kalboje šito reiškinio, sako, esama seno,

pl

atsiradusio bent XIII-XIV amž., Karskij B 1168. Rodos, netenka abejoti, kad čia gudų kalbos įtaka bus prisidėjusi prie dzūkų tar- mės susidarymo. Mūsų rašom. kalbos garsų junginiai //, d/, f/e, die ir dabar lietuviškai kalbančio gudo, Ienko ar ruso ištarmėje labai suminkštėja, įgauna asibiliacinį charakterį. Plg. Kauno žar- gonines lytis: įsiktdi, važėi“ „tiktai, važiuoti. Rytiečių latvių tar- mėse priebalsiai prieš priešakinius balsius taip pat yra labai su- minkštėję. Mūsų gerb. jubiliatas šį reiškinį irgi aiškina slavų įta- ka, LG 134. O kalbų istorija ir fonetika, sutartinai moko, kad di- delės palatalizacijos tiesioginė pasekmė yra asibiliacija.

Tiesa, asibiliacija gali rastis, rodos, ir visai nepriklausomai. Tatai rodytų vad. „Žemaičių dzūkai“. Žiūr. žemėlapį ir TŽIV 101 tt. Šios šnektos susidarymss dialektologui yra tikra mįslė. Ypač cha- rakteringa dar ir tai, kad čia „bedzūkuoja“ (mė:džu, matšū'u....) tik labai seni (apie 60 m.) žmonės, o šiaip visas šnektos plotas yra persiskyręs pusiau. Šiaurinė jo dalis prisišlieja prie griežtųjų pa- jūriškių žemaičių ir sako mė'du, matū'u, o pietinė — prie Švėkš- nos tarmės: mėdžu, matšū'u.

Kirčio atitraukimas. Kiekvienas, susipažinęs su mūsų tarmių literatūra, žino, kad apskritai Lietuvos šiaurėje kirtis iš galūnės atitraukiamas daugiau ar mažiau į žodžio pradžią. Čia noriu kiek tiksliau apibrėžti to atitraukimo plotus. Kirtį atitraukiant vietomis labai plačiais ruožais svyruojama, dėl to ir mano žemiau duoto- sios ribos nėra absoliutinės.

Skirtinas dvejopas kirčio atitraukimas: visuotinis ir są4- lyginis: vienur kirtis nuo cirkumflektinės ir gravinės galūnės ati- traukiamas į šaknį visais atsitikimais, o kitur, labai nevienodai, tik į išlaikytą ilgą ir dvibalsinę šaknį. Pav.: šiaurės žem. šdkd, cl'vd, lė ukū; Joniškyje: šaka, cTva, laikai; Mūšos upyne: šdk“?, (P- uv“. laike, o Kražiuose: šakd, rabkd, dą. gl. vaikūs, bet dg. vd. vaikė“. Tytuvėnuose, Ariogaloje, Krakėse: šakd, rapkd, diena, lau- kūs, bet laukai ir dienos (Tytuvėnai: di'nuos), Kėdainiuose: šakė, dg. vd. vaikė., bet dg. gl. vaikus, Surviliškyje: šakū, ropk“, dą. vd. vaike, bet dažniau labė. cūrė. < labai gera, Subačiuje: šakd, rub.ka, loukai., bet eidama, uA.do. Kupiškyje: šakd, rubd.kd, vaikal.,

bet ud.

= 84

Visuotinio kirčio atitraukimo riba eina nuo Minijos žiočių šiaurės rytų kryptimi pro Gafdamą, Šilšlę, Kaltinėnus, Kražiūs, Kūrtuvėnus, Kužiūs, aplenkus iš šiaurės Šiaulius, toliau pro Radvi- liškį, Baisėgalą, Upytę, Panevėžį, Vabalnifiką ir Biržus iki Latvijos sienos.

Visam plotui į šiaurę nuo šitos linijos bendra, kad, išskyrus akūtines galūnes (pav., gerd:m, žem. matė, matūu < matdi, ma- tdu) šiaip galūninis kirtis visiškai nepakenčiamas. Keletas smulkių išimčių čia esmės nesudaro. Pats atitraukimo pobūdis betgi labai įvairuoja. Pav., žemaičiai, išlaikydami dinaminio kirčio dalį ir ga- lūnėje, griežtai atsiskiria nuo augštaičių, kur kirtis, atsitraukdamas į šaknį, galūnėje jokių pėdsakų nepalieka. Dėl anos priežasties žemaičių tarmėse tam tikromis aplinkybėmis atsiranda vilnija- mas kirtis. Pav., vietomis, daugiau šiaurėje, sakoma /dfind — lapynat su visiems trims skiemenims paskirstytu kirčiu, kur dina- miškai tvirčiausias pirmasis skiemuo, paskui tretysis, o silpniausias antrasis.

Sąlygiškai kirtis nuo galūnės atitraukiamas į šiaurę ir vaka- rus maždaug nuo linijos: Šilžlė —Skaudvilė--Vidūklė — Rasčiniai — Ariėgala— Čškiškis —— Kulvi— Gėlvonai—G'edrdičiai — Molėtai—Leliū- nai—Vyžuonos—Svėdasai — Kamajai —Kriaunos.

Visame šiame plote kirčio atitraukimas yra labai nelygus. Pie- tinėje ir rytinėje dalyje paprastai beatitraukiama tiktai nuo gravinės galūnės, cirkumflekso nebeliečiama. Bet visai aiškaus perskyrio tarmių tarpe ir čia nėra. Dalykas galės paaiškėti tik smulkiai vi- sas tarmes ištyrus. Ne be to, kad atitraukimo banga neperšoktų ir mūsų išvestosios linijos. Daugailiuose esą sakoma pd-ūd, bet loū.kūs —laukūs.

Iš viso, kas pasakyta matyti, kad atitraukimo banga siipnėja pietų link. Taigi, ji bus atsiradusi šiaurėje. Tačiau neatrodo, kad lietuviai kirtį būtų ėmę traukti dėl latvių įtakos. Tada, rodos, tu- rėtų atitraukti visu latvių pasieniu, taigi ir Zarasų krašte. Drįstu spėti, kad ši kirčio atitraukimo tendencija bene bus paveldėta iš kuršių ir žiemgalių. Visuotinio atitraukimo riba kaip tik eina pie- tiniais tų kilčių sričių pakraščiais. Čia ypatingai charaktėringas jos Šiaulių išlinkis. Jis darosi visiškai suprantamas, atsiminus, kad Šiaulių sritis iš senų senovės vienų lietuvių gyventa. Plg. ŽM 204

3

21

ir žemėlapį. Jeigu mano spėjimas tikras, tai reikėtų manyti, kad rytų Lietuvoje gyvenusieji sėliai savo sulietuvėjimo metu kirčio sis-

tema nebus niekuo skyręsi nuo lietuvių.

* * *

Šitomis keliomis pastabomis norėjau bent prėbėkšmais pa- liesti mūsų tarmių susidarymo priežastis. Mano iškeltąsias mintis turės patvirtinti arba atmesti tolimesni tyrinėjimai. Be abejo, tar- mių susidarymui, ypač mažesniems vienetams, bus turėjusios įtakos ir parapijų bei dvarų sienos. Dvaro baudžiava ir bažnyčia, dažnai suspiečianti žmones draugėn, laikytini žymiais kalbinės visuomenės formuojamaisiais veiksniais. Ne be pagrindo dar ir dabar mūsų žmonės tarmių ypatybes su parapijomis sieja. Lukšiškiai ir sintau- tiškiai dar ir šiandien tebesivadina veliuoniškiais, nes seniau Veliuo- nai priklausė, ten baudžiavą ėjo, Zl 85t, 89. Ogi jų ir kalba ve- liuoniečių! Tarmių tyrėjui, matome. be galo svarbu dvaro, parapi- jos istorija. Gaila, kad šita mūsų „mažoji“ istorija dar visiškai tebedirvonauja. A. Salys.

SUTRUMPINIMAI.

APh = Archivum Philologicum. Kaunas, 1930t. APr. — K. Būga, Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje. Kaunas, 1924. = E. 0. Kapckiū, Bknopyccbi. Bapuasa, 1903 tt.

BU! = F.G.von Bunge, Liv-, Est-, und Kurlandisches Urkundenbuch. Reval, 1853tt.

CEW = A. Prohaska, Codex epistolaris Witoldi, Krakow, 1882.

J. Jakubowski, Mapa wielkiego księstwa litewskiego w potowie XVI wieku. Kra- kėw, 1928.

J6G = K. Asnnco, "paMMaTHKa nHTOBCKaro A3biKa. Merporpanv, 1908-1916.

LG = J. Endzelin, Lettische Grammatik. Riga 1923.

LKŽ = K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas I-II. Kaunas, 1924 t.

LMT = P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend. Dorpat, 1931.

Mžd = Chr, S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvy- das. Oslo, 1929,

Skaitymai = J. Gerullis, Senieji lietuvių skaitymai. Kaunas, 1927.

SRP = Scriptores Rerum Prussicarum. Herausg. von Th. Hirsch, M. Tėppen und E. Strehlke. Zweiter Band. Leipzig, 1863.

TŽ = Tauta ir Žodis. Kaunas, 1923 tt.

Jambrku = A. Bapanosckiū, 3aMbTKH O nMTOBCKOM+ a35lKb H cnosapb, CMB, 1898,

Zl = J, Totoraitis, Zanavykų istorijo. Marijampolė, 1929.

ŽM > Die žemaitischen Mundarten. Teill: Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets. Tauta ir Žodis VI. Kaunas, 1930,

> 42 | | " "|

j L 4 sia '"Albedziiai

k o Peziliai Zalvai a > 79 Obalena ., Marimedaničijai (7

Telšiai

4 Bauskė

į LS — LC

E 7 2 oTr asi p

= Jj

Oj Reoddžaszi

15 |

V 2

2 " | B > Isvikašo Er > r gy i 44 (dė r Nd ai A J BĖdia žin „il Kaas afp KAUNAS Ppbr ika) a aki | A T i J S “ 2 Arka, t. „Viį Kug A ris į T, oiumbiikis k "a" | Mao | raugibk io A 51 —3 / | Paris 1 L 4 "AN | | "2 „ ; = LT BIS 2 Lk APT Ž Ą / £ lai | „8 | 2 Agis 4 ". A Au, GValininkai G i „o ""—" „P. a ALI 2 P Darsdmikkio | / "p? 1 E as ika b ra“ sedi | Vai šarial S L „ ' m | (| | i da jų uikkini 0 4 / “ | “1 4, / "7 a 2 0 m | A į V LHiIUS kd dis = "4 | ——— "A" r „A. sa 7 „6 . dili ė!- LLS ' Ik Ours | 6 gre 7 jas i 44) “. žus k ka Tal pik iai 1 Asuva M 7 > į i a Lo | ; Už. £ + o , 4 a A | B ) s09P "Veka is / (4 , “. įiobnųs sont TN ) | > „i piss "dpi Pisvabilanai a LTUTTŲ c L | i 4 tri migjį "k 415 ys J h - Kipinka į . l į | į . „2 Daugai | Valkinikkų, E Grai T žų GMaladalnas | | g | L Aiks) niko 0, okrivė 1 V P e ki ni m į Id ka bs AP 4 k, | | Na | 2 2 GMiknai 2 A, - „ — i | ) Varkna L A | 12 ; | „ - , A A S | ( A "4 - Lai “ p A KaltsniAkai 1 Pigs, M p „Aro d i tinai o — . ( ; , 4 L Mrrkinė | aainy) | Orė >“ K "je |! A ) "EA LiL A. Suna Uu "E Ema o “a lių tia VŽ | L ' 5 L i Ž > jų Kitka, | Gira . Žr "i | Vatu “16 Laruunii liai -—— At kė dl kui i Anoryoų WA ' pa nų 5 | k > 1 1 kp Pr || . 4 P A. ' | ' | "= 17 A 2 J „V / „I "rai a 1 | | R | | : “ TA BK ' * “1 17 J NA o 1 iskažietiai! samo || | jp I MN. M baba lyti Ni, ValiuvmiaiiAai: somų Pie baras "11 Sd ' ( = į L Varinti „i M — "ET od uk A 4 "a BR Alio prdgiai K ži ' / a Ar p 7 + K kV () , ų ž . ) J T) fisdu,4t > Wo A/A = | F A / Augusla vi | 4 | 1 i | — 2 itimieliai Šiai 11i - | | Li “ 4 5 | = Malibuka; VP | k 5 „ bGimiųukiai ; | Asfrina Gudžiikk ' Koidanfvas) auria“ V yiieliai -——-Ujzulai. MMK erai | | Pmj9. BABA Anjan/ V — 11771 4 . "J | . Iš] ie ka (navi ni dai! „. : — | "Er LŽ y. LWtiiun4 4 4 | | k ski žė ) jami ( A Ž TTT 1 (Naugardukas +! A4 nas '"M1IMNiu4 , 5 La "—— —— ()

7 2 TI pa | Alinidų Pilė, Kalii TI

m | AA p

Ktrėio a ,| Ulraukimas

i Visšuoli “114 | rvYYYvvYN |

i valymas "r - nn =

Kamenka

p Stelbiai

“

Zur Metrik der litauischen Hexameter von 1589.

Da das Bibliographische bereits von V. Biržiška (Lietu- vių Bibliografija nr. 22), das Sprachliche, zusammen mit bib- liographischen und metrischen Hinweisen, von G. Gerullis (Litauische Hexameter von 1589, Filologu Biedribas raksti X seiums S. 9—12 Riga) besprochen ist, kann ich mich im Fol- genden auf metrische Fragen beschrūnken. Was Gerullis' metrische Bemerkungen betrifit, so ist zu sagen, dass sie im engsten Zusammenhang mit dem Sprachlichen stehen und nichts in Bezug auf die speziell metrische Struktur der Verse sagen wollen.

Die Beurteilung des Metrischen wird im allgemeinen et- was erschwert durch den Umstand, dass man den Verfasser der Verse nicht kennt. Es fdllt einigermassen ins Gewicht, ob dieser einer der Patres oder ein Alumne des Wilnaer Jesuiten- kollegs gewesen ist. Im Besondern empfinde ich darin eine Schwierigkeit, dass mir die iūbrigen Gedichte, jene „alijs diuer/ išimis linguis con/cripta Poėmatia““), die ein sehr gin- stiges Vergleichungsmaterial abgeben kėnnten, nicht zuging- lich sind.

Da ich im Folgenden ununterbrochen zu zitieren veran- lasst werde, halte ich es fūr unumgžnglich notwendig, die Ver- se selbst noch einmal abzudrucken. Ich iibernehme den Text, wie ihn Gerullis bietet, da mir das Original nicht zugžnglich ist, und Andere nur in der Weise, dass ich die von Gerullis be- richtigten Lesungen malonę und skayvcius (fiūr die fehlerhaften malonę und tkaycius) aufnehme.

1) Vgl. Gerullis aa0. S. 9.

-46—

PAKVVIETIMAS LIETUVVOS GIMINES, ADANT

pati linksmindamos, wie/zpatie Karaliuy iiunciam Lietuwon darytu Triumphu. Linksminktes Lietuos giminęs, Kuūgaykūtys atayti Ju/u žemę/nu; iamuy skaytykte Triumphu. A Jėgeta tey mietas, linksmibę, tykra malonę Tėwas, paduksis. Katram tas ira nemietas? Tam, katras Diewo, ir tewikszczos Bycia nemili.

PAKVVIETIMAS VVIESZPATES KARALIAUS, adant Sęni/na Lietuwos ineytu Triumphi. JOgela Si/mundey Lietuos /eni/na Tiiumphi Eyk; tawię dungaus paskirę Bwie/a tureti Tu giminy placiu; dienū tad skaycius ineyki Ilguo/ius, vardas tawo tę/i cia praužmas

Um beguemer zitieren zu kėnnen, bezeichne ich die bei- den unter verschiedenen Ueberschriften angefihrten Vers- gruppen mit A und B. Ich mėchte damit auch den inhaltlichen Parallelismus der beiden Sticke unterstreichen. Man erwartet freilich, dass der Parallelismus sich auch darin zeige, dass die- selbe Verszahl vorlige. Moėglich, dass der Vertasser die Ab- sicht hatte, die beiden Gedichtteile auch dem Umifang nach parallel zu gestalten. Ich vermute, dass er mit vier Versen fertiz werden wollte. Schliesslich waren bis zur Mitte von A 4alle lobenswerten Eigenschaften des Monarchen aufge- zžhlt, und mit der Frage Katram tas ira nemielas, die doch eine typisch rhetorische ist, deren Beantwor- tung nicht mehr nėotig sein sollte, weil sie selbstver- standlich ist, konnte der erste Teil schliessen. Indessen muss, was auch wieder verstūndlich ist, der Dichter den Abschluss unbefriedigend empiunden haben, figte einen finiten Vers hinzu, der aber mit der etwas pedantischen Formulierung Tam, katras anschliessend an das vorauigehende fragen- de Katram tas cinem auch nicht recht gefallen will. Man dart dem Dichter gewiss keinen schweren Vorwurf daraus machen, dass die beiden Gedichte ungleich lang herausge- kommen sind. Dasselbe kann man an verschiedenen Parallel-

23272

gedichten unter den von Fr. Buecheler herausgegebenen Car- mina Latina Epigraphica feststellen'). Jedoch ist fiir paralle- len Inhalt die Gleichheit der Verszahl das Normale. So wei- sen von den vier in den Carmina epigraphica (nr. 6—9) ab- gedruckten Scipionengrabinschriften drei die LAnge von 6 Sa- turniern auf, und zwar nr. 6, 7 und 9, wahrend nr. 8 sieben- zeilig ist. Da die alteste nun auch 6 Verse hat, dart man annehmen, dass diese Zahl fūr die spateren als Muster ge- golten hat. Die Gleichzahl ist das Normale, auch wenn es sich um strophenartige Gebilde handelt“). Ein typisches Bei- spiel dafi/r scheint mir Carm. epigr. 227 zu bieten, wo Zwei Trochžen zwei Iamben entsprechen; ungleiches Versmass, aber gleiche Anzahl der Verse“). Was unsere Hexameter be- trifft, so hatte der anonyme Verfasser allen Anlass, die Vers- zahl gleich zu gestalten. Schon die beiden Ueberschriften sind so parallel wie nur mėglich gehalten. Dem PAKVVIETIMAS LIETUVVOS GIMINES entspricht ein PAKVVIETIMAS VVIESZPATES KARALIAUS, worauit beidemal ein mit adant eingeleiteter Nebensatz folgt. In den Versen selbst entsprechen sich die in den einleitenden Satzen stehenden Imperative Lilnksminkites und Eyk, ferner die Illati- ve Žemę /nu und /eni/na. Mir scheint gewiss, dass der Autor nach Gleichzahl! der Verse strebte. Wenn er sie nicht erreicht hat, so zeigt das, dass er mit der Form in Allgemeinen zu ringen hatte und dass man schliesslich auch, was das rein Metrische betritft, keine Hochstleistung erwarten dari. Li- tauische Hexameter vom Jahre 1589 miissen doch wohl in erster Linie als Versuch gewertet werden.

Den hexametrischen (Grundcharakter der vorliegenden Verse kann man nicht bezweifeln. Fir eine Zeit, die in ganz anderem Masse lateinisch dichtete als die heutige, war es ja nicht unnatiirlich, antike Versmasse auch in der Nationalspra-

1) Vgl. 995 A und B, wovon A sechs, B sieben Disticha aufweist.

*) Antike hexametrische Strophen gab es keine, und ich kann auch nicht annehmen, dass der Verfasser der šltesten litauischen Hexameter an Strophen gedacht hžtte,

„*) In jeder Hinsicht, also auch im Versmass parallel sind z. B. Carm. epigr. 1348, 1139, 1425,

"2

che nachzubilden, Nun aber ist die Frage, wie diese ūltesten li- tauischen Hexameter gebaut sind. Akzentuierend oder guan- titierend, oder vielleicht sonst wie? Donalitius baut seine Hexameter akzentuierend, sodass Wortakzent und Versiktus zusammeniallen, wobei es vorkommt, dass in einem mehrsil- bigen Wort auch der Nebenton unter einen Iktus kommt. Doch bericksichtigt Donalitius in weitgehendem Masse auch die Ouantitūt, sodass seine Verse, besonders die spūter ver- fassten, reichlich Spondeen enthalten. Die allermodernsten Hexameter hingegen, in denen die Uebersetzung der Ilias ab- gefasst ist, sind rein akzentuierend') gebaut. Alle bestehen lediglich aus Daktylen und zahlen 17 Silben. Von dieser Art sind nun die Hexameter von 1589 bestimmt nicht. Eher lassen sie sich mit denen des Donalitius vergleichen. Daktylen und Spondeen sind gemischt. Ein Vers wie A 1 (ialls giminęs Gen. sing. ist):

— 2 V

entsprūche etwa folgenden Vers des Donalitius :*)

Don. XI 3 Sweiks kwėtkėlėmis pasidzaūgęs, sweiks prisiūstęs Den zitierten Hexametern ist gemeinsam, dass sie nicht nur den Wortakzent, sondern auch die Ouantitūtsunterschiede ver- wendet zeigen. Wenn Gerullis aaO.S. 11 bemerkt, dass Lietuos neben dem in der Ueberschriftt zu treffenden Lietuwon metrisch bedingt sei, so hat dies nur dann einen Sinn, wenn der Verfasser der Verse die Ouantitūt zu be- riicksichtigen bestrebt war. Er wollte ofienbar die Silbe Lie- nicht als Kirze behandeln, Ein heutiger Hexametriker, ja unter Umstanden schon Donalitius, hūtte sich an einem drei- silbigen anapžstischen Lietuwėos nicht gestossen. Hin- sichtlich der allerneusten Hexametertechnik misste man um- gekehrt gerade Lietuwės metrisch bedingt nennen. So wird man, freilich nicht ohne eine gewisse Vorsicht und Re-

1) Vgl. Verfasser Arch. Philol. II 194—197 Der litauische Hexameter, ebenso ib. III 108—112 W6rter auf -ninkas und -ininkas in Donalitius' Dichtungen.

?) Ich zitiere nach der Ausgabe von Nesselmann.

=— 29

serve, Begriffe wie Lange, Kūrze, Position und andere der antiken Metrik eigene Termini auf die dltesten litauischen He- xameter, wie auch auf die des Donalitius ibertragen dirfen. Damit soll durchaus nicht glaubhaft gemacht werden, dass das Litauische, oder besser das Altlitauische phonologisch genau so wie Lateinisch oder Griechisch gebaut gewesen sei. Aber arbeitshypothetisch kann diese Uebertragung von terminolo- gischen Ausdricken nicht nur entschuldbar, sondern auch f6r- derlich sein, umsomehr, als man annehmen darf, dass die 41- teren Hexametriker die antike Verstechnik auf ihre Mutter- sprache ibertrugen. Schliesslich wird man die metrische Leistung erst dann voll und ganz wirdigen kėnnen, wenn man sie nicht nur am tatsžchlich Erreichten, sondern auch am Erstrebten misst. Die beiden oben zitierten Hexameter stellen nun freilich ie einen Idealfall dar; zwischen Wortakzent und Versiktus sind keine Widerspriche, ferner entsprechen silbi- sche Langen und Kiirzen metrischen Lingen bezw. Kiirzen.

B1 JOgela Si/mundey Lietuos /eni/na Triumphi

—= cv —-— -— -

iliesst gut dahin. Nur das letzte Wort kann Schwierigkeiten be- reiten. Namlich, wie mir Kollege Skardžius mindlich mitteilt, kann fūr dieses Wort und fir die damalige Zeit Endbetonung erwartet werden'). Dann lige ein deutlicher Widerspruch zwischen Akzent und Iktus vor. Dasselbe galte dann auch fūr den Schluss des Verses A2 Triumphu/) In

A 4 Tėwas, paduksis. Katram tas ira nemietas?

(V “ ss 1

tallt zunžchst ira auf, welches bei unbefangener metrischer Lesung den Iktus aut der ersten Silbe hat. Der Widerspruch gegen den Wortakzent ist aber angesichts der ostlitauischen Betonung Yra hinfdllig. Bevor ich noch auf weitere Wider- spriche zwischen Akzent und Iktus eingehe, will ich einen

*) In diesen und allen ibrigen akzentologischen Fragen habe ich mich an Koll. Skardžius gewandt, der mir bereitwilligst Auskunft gegebem hat, und dem ich an dieser Stelle fir seine freundliche Beihilfe meinen besten Dank ausspreche. Ūbrigens wird man in Zukunft fūr diese Fra- gen auf das in Bžlde erscheinende Buch von Skardžius „Daukšos Akcen- tologija“ verweisen dūrfen.

2) Vergl. Daukša Post. 2) su didžiū Triumphū.

— 40 —

Fall vorwegnehmen, der durch seine Eindeutigkeit beinahe grotesk anmutet. Es handelt sich um die erste Vershšlite von B3 Tu giminy placiu— T giminę plšžčią) Indessen muss die Lesung der zweiten Vershūlite gleich ge- sichert werden: dienū tad skaycius ineyki zeigt die Schwierigkeit, dass skaičius in der gewohnlichen Spra- che und auch in einigen Dialekten den Akzent nur auf der End- silbe haben kann. Der Zusammenhang Ižsst nžmlich nur einen Akkusativ Plural, nicht etwa einen Nominativ Singular zu. Da nun aber der Versiktus auf der Endsilbe von dienū und der Mittelsilbė von ineyki feststeht, so kann, wenn man eini- germassen vernūnftig metrisch lesen will, nur so

dienū tad skaycius ineyki gelesen werden. Uebrigens hūtte der Dichter dem Wortakzent mit einer ganz geringen Aenderung Rechnung tragen kėnnen. Er konnte tad und skaycius den Platz wechseln lassen. Ein dienū skaycius tad ineyki wūrde gleicher- massen Akzent und Iktus beriicksichtigen und wAre auch syn- taktisch-stilistisch tragbar. Eine solche Wortstellung ware ie- denfalls nicht sonderbarer, als es die Formulierung des Ge- dankens an sich schon ist“). Jedenialls zeigt der Umstand, dass die Mėglichkeit, den Wortakzent mit dem Versiktus in Ueber- einstimmung zu bringen, nicht beniitzt wurde, dass dem Dichter der Wortakzent weniger wichtig war als die Ouantitat. Wie soll nun aber, nachdem die Iktierung der zweiten Vershalite iest- steht, die erste Halftte Tu giminy placiu gelesen wer- den? Wenn man unvoreingenommen metris<h lesen will, scheint nichts anderes ūbrig zu bleiben als Tu giminy placiu

Das steht aber in vėlligem Widerspruch mit įeglicher Akku- sativ-Singularbetonung. Auch hier hūtte der Dichter wiederum die Mėglichkeit gehabt, akzentuierend vorzugehen:

1) Vgl. Gerullis aa0. S. 10. 2) Vgl. Gerullis aa0. S. 12.

A

Giminy placiu tū oder Piaciu giminy tū

ware zwar eine etwas ungewohnlichere Wortfolge, stinde aber mit den ūbrigen Gewaltsamkeiten auf einer Stufe. Diese akzentuierende Rhythmisierung wirde aber die Ouantitūten nur ungenūgend berūcksichtigen; giminy, daktylisch gemessen, enthielte gleich zwei Unkorrektheiten; die erste Silbe wžre weder natur- noch positionslang, was vom Metrum gefordert wird; die entschiede naturlange Endsilbe misste ebenso wie die Mittelsilbe als kurz gelten. Die Wortstellung Tu giminy placiu mit den Ikten auf den įeweiligen Endungen wirde zwar vėllige Missachtung des Wortakzents, aber Anpassung an das guantitierende Prinzip bedeuten. Es ware dabei denk- bar, dass trotz der metrischen Hervorhebung der Endsilbe von placiu die Aniangssilbe — wenigstens nach der Auffas- sung des Dichters selbst — als lang zu gelten hatte, wie sie es bei prosaischer Betonung sein muss.

Zum Vers A 4 ist noch etwas nachzutragen. Versiktus und Wortakzent sind, obschon der letztere nicht soviel zu bedeu- ten hat, miteinander in Uebereinstimmung. Hingegen kann man tas, gerade wenn man sich auf den Standpunkt der antiken Metrik stellt, nur als kurz gelten lassen. An der betreffenden Stelle aber miisste eine Lange stehen, Stūnde tas in der He- bung, so kėnnte man denken, der Dichter hūtte Verse wie

Verg. Georg. 4,453 nėn te nūlliūs exėrcent nūminis irae oder Ov. Metam. 15,217 spėsąue hominiūm primaė matris habitavimus alvo

nachahmen wollen. Dies kommt aber fūr die in Rede stehende Stelle nicht in Betracht. Nun aber wird das litauische s sehr scharf artikuliert, und der Verfasser der žltesten Hexameter mag es doch fr so etwas wie positionsbildend angesehen haben, wo es ihm metrisch notwendig oder beguem war. Auch Donalitius verwendet tas und andere aut einfaches -s auslautėnde kurzen Vokal enthaltende Silben sehr oft als metrische Lan- gen. Dazu mag noch hinzukommen, dass ein Monosyllabon zutolge der mit ihm verbundenen Wortbedeutung fiir das Ohr wuchtiger klingen kann als ein rein formantisches einsilbiges nur als Teil eines Wortes fungierendes Gebilde, was dann

42

eben in der metrischen Behandlung seinen Niederschlag finden wūrde. Vergleichen wir dazu Donalitius XI 18 Tas apgauna... und ibid. 33 Kad mus atlankyt...

Das kommt bei diesem Dichter nun nicht nur vereinzelt, son- dern fast regelmūssig vor.

Die bisher besprochenen vier Verse A 1, 4, B 1, 3 schei- nen mir in ihrer metrischen Lesung durchaus gesichert. Die Struktur der ūbrigen Verse wird das bisher Gesagte bestūtigen konnen. Zunžchst A 3, der sich glatt lesen ldisst, wenn man ihn fiūr guantitierend halt. Freilich werden mięlas und tyk- ra entgegen dem Wortakzent den Iktus auf der End- bezw. Anfangssilbe haben missen:

Jogela tey migtas, linksmibę, tykra malonę

u =

Diesen Vers konnte man auch akzentuierend lesen, wenn man un jeden Preis wollte: Jogel4 tey miėtas, linksmibę, tykra matėnę

Der Vers wiirde metrisch entschieden schlechter klingen, und man miūsste zudem einen fūnften Spondeus in Kauf nehmen. Es ist mir unwahrscheinlich, dass der Verfasser in den weni- gen Hexametern es absichtlich oder unabsichtlich zu einer solchen Ungewohnlichkeit hatte kommen lassen. Ein bewusst gesetzter fūnfter Spondeus "wiūrde nicht verstehen lassen, welche Absicht zugrunde hžtte liegen sollen, ein auf Versehen beruhender wiirde bedeuten, dass der Ver- ftasser fliichtig gearbeitet hat. Dies letzte kann ich nun gar nicht annehmen. Alles deutet auf sehr sorgiūltige und gewis- senhafte Arbeit hin.

B Z kann nach der akzentuierenden Manier iberhaupt nicht metrisch gelesen werden, so wie der Vers tatsichlich vorliegt. Nur bei Aenderung der Wortstellung ist dies mėglich. Er miisste dann folgendermassen lauten:

Eyk; dungaus Bwie/a paskirę tawię turėti Die gegebene Wortstellung, und das ist eben das Ausschlag- gebende, ldsst nur die guantitierende Leseweise Zu:

Eyk; tawię dungaus paskirę Gwie/4 tureti

ri = i aekrai

=-A4—

Daran kann auch das auf dem wortschliessenden a von 6wie- /4 stehende Akzentzeichen nicht hindern. Der Iktus auf der niemals betonten Dativendung in tawię kann nach dem, was ūber Tu giminy placiu gesagt werden musste, auch nicht mehr beftremden.

Die bisher noch nicht besprochenen Verse A 2, A 5 und B 4 scheinen ziemlich anstandslos akzentuierend gelesen werden zu konnen; A 2 allerdings nur unter der Voraussetzung, dass Triumphu Stammbetonung autwiese, was aber, wie Kol- lege Skardžius meint, nicht sicher ist“). Die drci He- xameter:

Jū/u žėmę/nu; i4muy skaytykte Triūmphu Tam, katras Diėwo, ir tęwikszczos Bycia nemili ltiguo/ius, vardas two tę/i cia praūžmas.

akzentuierend gelesen, haben aber alle nur fūnf Fiisse; zudem sind sie ohne rechte Zisur. Es ist ja allerdings denkbar, dass sich einem weniger geiibten Hexameterdichter fūnf- oder sie- benfissige Verse ergeben. Beispiele bieten wiederum die Car- mina epigraphica“). Wenn nun die vorglieden Altesten litaui- schen Hexameter nicht gerade als Meisterwerk bezeichnet werden kėnnen, so halte ich es doch fir undenkbar, dass von den nicht zahlreichen Versen ein ganzes Drittel so schlecht herausgekommen sein sollte. Es konnte nicht einmal eine Ab- sicht vorgelegen haben, wie das bei einem fūniten Spondeus angenommen werden miisste. Wiederum ist die einzige Mog- lichkeit metrisch normal zu lesen, wenn man mit guantitierend verfassten Hexametern rechnet: A 2 Ju/u žemę/nu; iamuy skaytykte Triumphu | — T27—-————s

+

So erhalt man nicht nur sechs Fiisse, sondern auch eine gute Zasur, und zwar die Penthemimeres, die mit einem starken syntaktischen Einschnitt zusammenidllt. Fir iamuy gilt das-

1) Hingegen kann, wie mir Kollege Skardžius mitteilt, im 16. Jahrhun- dert mit der Betonung ilguosius gerechnet werden.

2) Finffūssige: 687,1 und 1291,3; siebenfissige: 685,1 und 12564.

AVV eo

selbe, was oben von tawię gesagt worden ist. Das kurze -nu von žemę/nu') wird allerdings durch keine Position gelūngt, aber es steht in der Hebung und dart vielleicht mit den S. 41 zitierten lateinischen Beispielen verglichen werden. Ouantitierend aufgefasst, wird auch

B 4 Ilguojius, vardas tawo ii cia praužmas

L — L — -— a

die Sechszahl der Fiisse und die r M mit der Heph- themimeres zusammen aufweisen. ta wo steht dann auf einer Linie mit tawię und iamuy. Die Endung von tę/ i kann, wie ich von Koll. Skardžius eriahre, bei Wurzelbetonung kurz gewesen sein. Sollte das letztere zutreffen,so kann die metrische Langmessung doch nicht iberraschen. Es ware nicht unnatiir- lich, wenn der Veriasser der Hexameter den konsonantischen Anlaut von cia fiir positionsbildend“) angesehen hžūtte. Das aut kurzen Vokal auslautende cia wird vor der Doppelkonso- nanz pr- metrisch sowenig gelingt, wie die kurzvokalischen Wortauslaute vor Triumphu in A2, oder Triumphi in B 1. Dagegen werden in tykra A3, Katram A 4 und katras A5 die vor kr und tr stehenden kurzvokalischen Silben metrisch gelingt, Muta cum liguida kann also ebenso gut Position bilden als auch ohne Einfluss bleiben. Darin spie- gelt sich nur die antike Praxis wieder. Am meisten Schwierig- keiten bietet A 5, sogar dann, wenn man guantitierend liest. Versaniang und -ende ergeben eine glatte Lesung: Tam katras. „„ Bycia nemili

+ PA — 4 = Ėų

Hierbei ist y in šy cia Zzwar kirs, steht aber wieder vor ei- nem eventuell positionsbildenden c. Die Frage ist nun, wie sich Hebung und Senkung auf die dazwischen liegenden Wor- te verteilen. Es gibt, wie es scheint, verschiedene Moglich- keiten. Sie mūssen kurz geprūft werden.

a) Diewo ir tęwikszczos

b) Diewo ir tęwikszcz0s

vu uv LO ——— —

J) Es kann in alter Zeit sowohl žemčsna als auch žžmėsna betont wor- den sein.

. 2) In ungarischen Hexametern, die auch heute noch durchaus guanti-

tierend gebaut werden, scheint cs=č ebenfalls Position zu bilden.

AS

Beide wiūrden eine Verguickung des akzentuierenden mit dem guantitierenden Prinzip bedeuten. Nur sind die Arten der Verguickung jedesmal verschieden. Aber eine derartige kom- promissartige Lesung konnte vom Veriasser nicht beabsichtigt gewesen sein. Das lag ganz abseits von der Linie, an die er sich hielt. So bleibt nichts anderes ūbrig, als c) Diewo“ ir tęwikszczos

mit einer Art Unterdrickung des Hiats zu lesen. Das Vorbild dazu hatte der Dichter nicht sehr weit herzuholen. Der gan- ze Vers lautet dann:;

Tam katras Diewo ir tęwikszczos Bycia nemili.

u u

—:— ——— — £ || —

Es ergibt sich wieder die normale Zahl der Fiisse und als Zd- sur eine Penthemimeres.

Es scheint mir festzustehen, dass der Verfasser der Hexa- meter von 1589 die Verse in Nachahmung der antiken Vers- technik guantitierend gebaut hat. Eine ganz andere Frage ist es, ob diese Nachalimung eine rein kiinstliche Konstruktion, schliesslich also eine Fiktion ist, oder ob sie in der Lautstruk- tur, wenn nicht des heutigen, so vielleicht des damaligen Li- tauischen irgendwie begriindet sein kann. Lediglich von den besprochenen Hexametern aus kann diese Frage nicht ent-

schieden werden. Fr. Brender.

Zur Homonymie.

In der in Wien ercheinenden Wochenschrift“ Das Neue Reich“ No. 1, S. 11 (vom 3. Oktober) 1931 ist folgender Statz zu lesen: Am seltsamsten mutet fūr den, dem die angelsūchsische Mentalitaūt in solchen Dingen noch neu ist, des Bild an Sonntag- morgenden an. Normalerweise misste zweifellos Son n- tagmorgen geschrieben werden. Die Form -morgen- den kann nun nicht einfalls als Fehler abgetan werden, ob-

ab 4

schon gesagt werden muss, dass auch das fiūr im selben Satze einen reichlich sorglosen Stilisten voraussetzt. Es handelt sich um eine an -2benden angeglichene Form, die wohl da- durch hervorgerufen wurde, dass der Schreiber das Plurali- sche im normalen an Sonntagmorgen zu undeutlich empiand, weildie singularische Form ganz gleich klingt. Die- sen Deutlichkeitsmangel beseitigte er durch die nach -aben- den analogisch erweiterte Form -morgenden. Fr. Brender.

SMULKMENOS. XI.

Arch. Phil. I, 112 aš esu pastebėjęs, kad vasario mėnesio etimologiškai negalima skirti nuo vasūr/s vėjas, vasūr/ia/ „Sūd“, vasara ir kt. Bet E. Hofmannas KZ. LX, 71 t. yra linkęs to mė- nesio pavadinimą jungti su vėsžs „kūhl“, ir šiai savo nuomonei paremti cituoja iš Leskieno Bild. 446 sfabaras „trockener Ast“ šalia s/ėbas „Stock“. Bet tai netiesa: kalbamajame Leskieno vei- kale sfabaras yra lyginamas tik su šaknimi sfe6- ir nurodoma į jo Ab/aufo 347 psl., kur iš vienos pusės s/abaras yra teisingai jungiamas su s/abas ir kitais giminingais tos rūšies žodžiais (plg Būga, KS. 285), iš kitos pusės, sekant Mielcke ar Kuršaičiu, ten klai- dingai yra rašoma s/ėbt/s „sich stemmen“, siėbas „Stab, Strebepfei- ler“. Tą klaidą kartoja ir E. Hofmannas: iš tikrųjų turi būti sf/ėbiis, st/ebas šalia lat. s//ba „lazda, didelė vytinė, meškerio kotas“, gr. oteiBo „standžiai suglzudžiu, suleidžiu, stipriai minu“, mūsų s/d/ bia/ „blauzdikauliai“ ir kt., žr. MLV. III, 1064 (su nurodyta litera- tūra). Antra vertus, autorius toliau visai nutyli tą mano spėjimą, kad seniau mūsų metai galėdavo prasidėti vėlesniais mėnesiais, ir Jucevičiaus žodžius (Litwa pod względem starožytnych zabytkow... Wilno, 1846, 306 psl.): „Rok zaczynal się w Kwietniu“ (t y. ba- landžio mėnesyje), kuriuos esu citavęs tam spėjimui paremti. Dėl to tad p. E. Hofmanno nuomonė, remiama klaidingais duomenimis, yra tuo tarpu neįjtikima ir neįrodyta.

Pr. Skardžius.

Die pronominalen Adessivformen des Altlitauischen.

1. Bekanntlich spielt im Altlitauischen der sogenannte Ades- siv eine viel grėssere Rolle als in der jetzigen Sprache. Beim Substantivum sind die aus den altlitauischėn Texten bekannten Adessivformen durchsichtiger als beim Pronomen, und, abgesehen von einigen Neubildungen wie z. B. sūniep') (nach tėviep), kommt bei jeder Stammklasse nur je ein Adessivtypus vor: dieviep(i), mo- tynaip(i), dešineip(i), ugnip(i), sūnup(i), širdip(i). Die Erklarung dieser Formen ist nicht schwer: dieviep(i) enthalt bekanntlich den aus dem Indogermanischen ererbten Lokativ auf -ie, m. a. W. eine Bildung wie gr. ot, — motynaip(i), dešineip(i) haben vor der Postposition -p(i) dieselbe Formation, welche auch dem Lokativ Sg. auf -oj-ę, -ėj-ę zugrunde liegt und in ihrer unverlan- gerten Gestalt als Dativ Sg. auftritt, — ebenso ist širdip(i) durch ein Zusammenwachsen des auf -i auslautenden Dat. (bėzw. Dat.- Lok.) der konsonantischen Klasse mit -p(i) entstanden; ugni-p(i) sūnu-p(i) sind wohl zu ugnis, sūnus (N. Sg.), ugnį, sūnų (A. Sg.) nach dėm Muster von širdis, -į, -ip(i); ausis, -į -ip(i) u. dąl. ge- bildet worden, und auf dieselbe Weise entstand bernelip(i); man verglelche damit die in Šyrvids Sprache eingetretene Ūbertragung der Dativendung von širdi, akmeni usw. auf die i-Stamme: ugni, šali usw., s. F. Specht, Šyrwids Punktay sakimų, Gėttingėn 1929, S. 25* Im Plural trat die Postposition -p(i) an den Lokativ, der selber wieder durch Anhangung von -en bezw. -an an den Ak- kusativ entstanden war, z.B.: Daukša Post. 239, 14: Zidūsiąmp, 355, 16t.: Zydūsęmp, Pahonisęmp, Atskatūnisęmp, Heretikūsemp, Bretkūnas Szmonesamp, wisuosamp usw. (bei Bezzenberger, Bei-

1) Insofern nicht Formen aus bestimmten altlitauischen Texten ange- fūhrt werden, normalisiere ich die Orthographie nach dem Muster der jetzigen Schriftsprache.

i /48—

trūge zur Gesch. d. lit. Spr., Gėttingen 1877, 251). Nach Analo- gie von -samp(i), -semp(i) auch -sump(i) anstatt -*sup(i) (Beispie- Ie bei Bezzenberger aaO.).

2. Verwickelteren Verhaltnissen begegnen wir bei den Pro- nomina, indem bei den Personalpronomina zwei Formationen: ma- nip(i), tavip(i), savip(i) und manimp(i), tavimp(i), savimp(i), und bei den geschlechtigen sogar drei Formationen: jamp(i), jamip(i), jamimp(i) usw. — nebeneinander vorkommen; ebenso musp(i), jusp(i); musip(i), jusip(i); musimp(i), jusimp(i), wžhrend die Plu- ralformen der geschlechtigen Pronomina genau so wie diejenigen der Substantive gebildet werden, z. B. tūsęmp, -emp Daukša Post. 368, 29, 34, 35, iūs(s)amp MT. 16, 112 (bėi Bezzenberger aaO. 251). Viele Singularformen verschiedener Bildungsart teilt Bez- zenberger aaO0. 252 aus Bretkūnas und andern Texten mit; aus Daukša vgl. etwa: sawip P. 238, 7: sawimp 248, 32, manimp 349, 12; musimp und musip in ėinem Satze 332, 2; iąmp 295,31; 354, 18; iamip(p) 293,4; 306, 4; iemip 314,9; iamimp 221,8; iamimp, tamimp 313, 32 f.

Wie diese Formen zu erklūren sind, das geht aus einigen Texten hervor, welche nicht, wie Daukša, die angefūhrten Typen ein- fach durcheinander gebrauchen, sondern einer offenbar fūr weit aus- einander liegende Gebiete gelienden Regel folgen. Ich teile einiges Material aus drei Texten mit. Zuerst aber bespreche ich einen Text, der fūr die gesch!'echtigen Pronomina kein Material liefert, und zwar den „Katechismus von Mažvydas. Aus dem von Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, Oslo 1929, gesammelien Materiale ergibt sich fūr diesen Text die ausnahms- lose Verwendung von manip, tawip, sawip (Stang 142 $ 283), wahrend Adessive von tas, kas, šis usw. ofienbar nicht vorkom- men; wohl begegnet uns einmal schwentamimpi (Stang 119 und 60 Fussn.), von welcher Form weiter unten die Rede sein wird.

Aus Kleins Grammatik, S. 134, 141 fūhrt Bezzenberger aaO. 253 Fussnote folgende Formen an: manip, tawip(i), sawip und ma- nimp, tawimp, sawimp, anderseits aber kitamp newienamp, welche wohl auch die Ex'stenz von *tamp(i), *jamp(i) usw. voraussetzen.

Auch die Wolfenbūtteler Postille hat iamp, sawamp (Pron. poss.), manampi (Pron. poss.), tampi, — vom Pron. pers: tawimpi s. Gaigalat, Mitt. d. litauischen liter. Ges. V, 243.

= 49-—

Ahnlich Šyrvid: manimp(i), tawimp, sawimp, daneben ein- mal manip; anderseits iump(i , anump usw., deren um in westli- chern Mundarten am entsprechen wūrde; s. Specht, aaO, 35* f.

In keinem dieser Texte kommen Formen vom Typus jamip(i) oder jamimp(i) vor; dagegen haben die Pronomina personalia bei Mažvydas -ip, in der Wolfenbūtteler Postille -imp, bei Klein und Šyrvid sowohl -ip(i) wie -imp(i). Weil der Gegensatz jamp(i) usw.: manip(i), manimp(i) usw., wie aus dem oben mitgeteilten Materiale hervorgeht, in weit auseinander liegenden Teilen des II- tauischen Sprachgebietes vorkommt und weil die Typen jamip(i) und jamimp(i) als Analogiebildungen nach manip(i), manimp(i) usw. ohne Weiteres verstandlich sind, halte ich es fūr sehr wahr- scheinlich, dass im Vergleiche etwa mit Daukša oder Bretkūnas die aus Šyrvid, Klein und der Wolfenbūtteler Postille bekannten Verhaltmisse die altern sind. Diese Annahme ist um so plausi- beler, als sowohl jamp(i) wie manip(i) und manimp(i) leicht er- klarbare Formen sind. Was zunachst manip(i), tawip(i), sawip(i) anbetrifft, so verhalten diese Formen sich zu den Dativformen (ur- sprūnglich vielleicht Dat.-Lok.) mani ( > man), tavi (- tav, tau), sa- vi (> sav, sau) wie širdip(i) zu širdi oder motynaip(i) zu moty- nai; s. Stang aaO. 142. Und wenn im frūhen Altlitauischen ei- nerseits jamp(i) u. dgl., anderseits manip(i) usw. gesprochen wur- de, so ist die Analogiebildung manimp(i) ohne Weiteres verstand- lich: jamp(i) usw. konnten ja die Vorstellung wecken, dass der pronominale Adessiv auf -mp(i) ausgeht. Und was fūr manimp(i) gilt, gilt auch fūr tavimp(i), savimp(i), wahrend im Plural sowohl musimp(i), jusimp(i) wie musip(i), jusip(i) nach Analogie der Sin- gularformen entstanden sind. Die ursprūngliche Form des Ades- sivs war hier wohl musp(i), jusp(i), eine ahnliche Bildung wie jamp(i), tamp(i) usw.

Der zulezt genannten Kategorie liegt kein Dat.-Lok., sondern ein Akk. zugrunde: *jam +pi, “tam--pi usw. Weshalb die Postpo- sition -pi ohne einen merkbaren Bedeutungsunterschied in einem Teile der Formen an den Dativ-Lokativ, in andern Formen jedoch an den Akkusativ trat, ist schwer zu sagen, aber die Tatsache sel- ber kann um so weniger geleugnet werden, als auch bei en (>6) dieselbe Erscheinung vorliegt: einerseits mergoj-ę, toj-ę, sū-

4

B

nuj-ę'), anderseiis aber dievuos-ę, mergos-ę, tos-ę usw. Auch hier geht der Singular der mannlichen Pronomina mit dem Plurai zusammen: tam-ę, jam-ę usw. Zubaty hat freilich IF.VI,286 das in tamę, tampi enthaltene tam aus einem mit abg. tomb identi- schen *tami erklūrt, eine im Altlitauischen schon aligemein durch- gefūhrte Apokope des -i ist aber kaum plausibe! zu machen (vg!. mani, tavi, savi neben man, tav, sav), und wir wūrden einen Adessiv tamip(i) erwarten, der mit manip(i), tavip(i), savip(i) aut einer Linie stūnde. Eine solche Formation kommt tatsachlich in einigen Texten vor, sie ist aber als Analogiebildung Ieicht erklūr- bar (s. 0.), wžhrend tamp(i), jamp(i) usw. nicht anders als aus "tam, *jam--pi erklūrt werden konnen; man beachte, dass es kein *manp(i), *tavp(i), *savp(i) neben manip(i) usw. gibt! Es wun- dert mich, dass Zubaty zu einer so unwahrscheinlichen Deutung seine Zuflucht genommen hat, wahrend die einfachere Autfassung von tam- usw. als Akkusative auch fūr ihn so nahe lag: fūr die Plurale auf -ūs-ę, -ūs-ą gibt er ja selber diese Erklūrung (s. aa0. 287). Vgl. die einleuchtenden Bemerkungen Spechts, Litauische Mundarten II, 100 f., wo auch auf die im Altlitauischen sehr ver- breiteten Adessive musp(i), jusp(i) hingewiesen wird (s. auch Bez- zenberger aa0. 252; Specht, Šyrwids Punktay sakimu 35*.). Aus der pronominalen Flexion drang die Adessivendung -m-p(i) in die Deklination der Adjektive, und wenn sogar bei Substantiven Ades- sive sunump, Wiešpatimp vorkommen (u. a. bei Šyrvid, s. Spechts Einleitung 30*, auch Lit. Mundarten II, 101 Fussnote, 103), so er- gibt sich daraus die Produktivitūt des durch ein Zusammenwach- sen von -m und -pi entstandenen Adėssivsuffixes; so bestūtigen die- se Formen gewissermassen die oben fūr manimp(i), jamimp(i) usw. gegebene Erklarung. Specht, Lit. Mundarten II, 101 fasst unrichtigerweise musim-, savim-, jamim- als Lokative auf.

An jamimpi erinnert die bei Mažvydas an einer Stelle vor- kommende Form schwentamimpi (s. Markupi 24, 13/4): Wenn

J) S. Rygiškių Jonas, Lietuvių kalbos gramatika?, Kaunas-Vilnius 1922, 23f., Senn, Kleine litauische Sprachlehre, Heidelberg 1929, 51 f. Specht, Li- tauische Mundarten I!, Leipzig 1922, 97 Fussn.1, findet die Kūrze des u „un- klar“. M. E. ist -uję alter als -ūję.

R

dieselbe eine žhnliche Bildung ware wie jamimpi, wūrde man sie gegen meine Deutung dieser Formation anfūhren kėnnen, denn wir haben keinen Grund, weshalb wir neben manip(i) usw. fūr Maž- vydas auch die jūngere Bildung manimp(i) usw. annehmen sollten, welche ich als das Muster, nach welchem jamimp(i) entstanden ist, betrachte. Es ist aber eine andere Erklarung von schwenta- mimpi mėglich, und zwar diese, dass hier eine bestimmte Form vorliegt, m.a.W. eine Adessivbildung zum Nominativ šventas-is: wie zu šventas ein Adessiv šventam-p(i) gehėrt, kann man zu šven- tas-is eine Form šventam-im-p(i) gebildet haben. Diese Deutung ziehe ich derjenigen Stangs vor, welcher aaO. 60, 119 in -amim- die Lokativendung -am-en erblickt, m. a. W. schwentamimpi als eine ahnliche Formation wie die Plurale auf -ūs-em-p(i) oder -ūs-am-p(i) (s. oben S. 47 f.) betrachtet. Auf jeden Fall bilden die als Analogiebildung Ieicht erklarbaren Pronominalstormen jamim- p(i), tamimp(i) usw. zusammen mit der bei Mažvydas einmal vor- kommenden Adjektivform auf -amimpi kein genūgendes Funda- ment fūr die wiederholt ausgesprochene Hypothese, dass im Bal- tischen die aus aind. tasmin bekannte Lokativendung bestanden habe.

3. Gegen diese Ansičht hat bereits Brūckner, Archiv f. siav. Phil. III, 278—-281 triftige Grūnde angefūhrt, welche auch jetzt noch ihren Wert haben, wenn auch nicht alles, was Brūckner aaO. zur litauischen Deklination bemerkt, jetzt noch haltbar ist. Ob- gleich Osthoff M. U. II, 8f. sich Brickner angeschlosen hat und die beiden Stellen wiederholt von andern angefūhrt worden sind?), ist die Ansicnt, dass in aind. taismin und altlit. tamim- eine indoger- manische Endung -in fortlebe, noch nicht von allen Forschern aut- gegeben worden. Wahrend Wiedemann Handbuch 82, Brugmann Gr.ll?, 2, 363 dieselbe nur mit einem gewissen Vorbehalt mitteilen, betrachtet Solmsen KZ. XLIV, 215 ohne Weiteres ai. tūsmin, abg. tomb, altlit. jamimpi als Formen auf idg. -in, und auch bei En- dzelin, Lett. Gramm. 389 spūre ich wenig von Zweifel an der Rich- tigkeit einer solchen Auffassung; allerdings rechnet er fūr aksl. tomb auch mit der Mėglichkeit einer idg. Endung -i. Specht,

5 S. auch Zubaty, IF. VI, 287.

Ba

Lit. Ma. II, 101 bezeichnet die der Postposition -p(i) vorange- henden Wortteile von musimp', sawimp, sawip', tamip', iamimp', musip' als „alie Lokative“ und S. 105 aussert er die Ansicht, dass ein alteres *tasmi(n) im Slavischen und im Litaulettischen zu ta- mi(n) geworden sei. Wenn er diese Umbildung dem Einfluss der Form *tamen (aus tom--en) zuschreibt, so wirkt er, was das Li- taulettische anbetrifft, jedenfalls mit einer reelien Form; das sla- vische "tom-en, worauft tomb zurūckgehen soll, ist jedoch nur ein Phantasiebild Spechts. Auch Fraenkel, Syntax der litauischen Postpositionen und Prapositionen 19. sagt ohne jede weitere Er- lauterung, dass tamip', iamimp, sawi(m)p, musimp' „aus dem Loc. sg. bzw. pl. 4--pi bestehen“; ich bekomme den Eindruck, dass er, wie Specht, dabei an eine Lokativendung denkt, welche in der doppelten Gestalt -i und -in auftreten soll.

4. Wenn wir jetzt der Frage naher treten, inwiefern das Material anderer indogermanischer Sprachen fūr die Autfassung von jamimp(i), manimp(i) usw. als alten Lokativen spricht, so kommt es mir erwūnscht vor, die geschlechtigen Pronomina und die Pronomina personalia voneinander zu trennen; obgleich diese zwei Kategorien einander hie und da beeinflusst haben, dūrien sie nicht als ėine Flexionsklasse betrachtet werden. Was zunachst die geschlechtigen Pronomina anbetrifft, so ist ausserhalb des Balti- schen ein Lokativ auf -in nur im Altindischen nachweisbar; abg. tomb kann ebenso gut idg. -i wie -in haben; s. zu den idg. For- men auf -i, -in Brugmann, Grundriss II*, 2, 362f. Dass in alit. jamimp(i) usw. dieselbe Endung -in vorliegen sollte, welche wir aus dem Ai. kennen, ware angesichts der geringen Verbreitung der Endung -in, deren Vorhandensein bereits im Idg. aus dem Ai.: allein nicht gefolgėrt werden darf, nur dann annehmbar, wenn ja- mimp(i) vom Standpunkte des baltischen Pronominalsystemes nicht auf eine andėre Weise befriedigend erklart werden kėnnte; oben sahen wir aber bereits, dass jamimp(i) auf grund altli- tauischer Verhaltnisse am besten als eine Analogiebildung nach manimp(i), tavimp(i), savimp(i) aufgefasst wird. Die Sache wūr- de anders liegen, wenn im Baltischen eine Form vorlūge, welche nicht nur was -in (-im), sondern auch was die Konsonantengrup- pe -sm- anbetrifft, mit ai. taismin ūbereinstimmte. Nun hat zwar

54

Solmsen aaO. 215f. Fussn. 2. apr. schisman als eine Umbildung aus einer Form auf -in betrachtet, aber einė solche Annahme schwebt vollstūndig in der Luft. Im Altpreussischen ist schisman die einzige Form, welche man als einen nicht zum einem Adver- bium ėrstarrten Lokativ aufzufassen pilegt, s. Berneker, Die preus- sische Sprache 203f., Trautmann, Die altipr. Sprachdenkmaler 206 f.; sonst werden die Ortsbestimmungen durch na bzw. en c. dat. oder c.acc. bezeichnet. Nun steht schisman in der Verbindung en schisman ackewijstin Krixtiūniskan astin „in dieser Gfientlichen Christlichen Handlung' (76, 12f.; 77, 15); es steht im Satzgefūge auf einer Linie mit den Akkusativen zweier Adjektive, welche attri- butive Bestimmungėn zum von en regierten Substantiv astin (ebenfalls Akkus.) sind. Liegt hier der Gedanke nicht nahe, dass schisman eine unter dem Einfluss des Dat.-Instr. schismu entstan- dene Neubildung fūr den Akkusativ ist?!) An einen Lokativ kėnn- te man nur denken, wenn eine genau zu ai. tūsmin, yasmin, as- min stimmendė Bildung vorlėge. Sowoh! Berneker wie Traut- mann aaO0. fassen -an als eine Schreibung Tūr -en auf und vergleichen den litauischen Lokativtypus tamė, šimė, dann ware aber *schiman zu erwarten, denn tamėę usw. sind keine Umbil- dungen alterer Formen mit -sm-, sondern Akkusative+- Postposi- tion en; auch wissen wir gar nicht, ob die Lokativbildung auf -en auf preussischem Boden jemals bestanden hat. Leider hat Solm- sen aa0. seine Ansicht, dass dies „zweifellos“ der Fall gewesen sei, nicht naher begrūndet.

Weil vom litauischen Standpunkte manimp(i) usw. fūr alter zu halten sind als iamimp(i) usw., kann der Gedanke an Zusam- menhang der litauischen Formen mit solchen griechischen Bildun- gen wie dor. šįelv, Tiv, Fiv, Giv, Ūpiv aufkommen; s. zu diesen grie- chischen Formen Brugmann aaO. 418 und auch Solmsen aa0. 214ff. Weil jedoch manimp(i) usw. auch als litauische Neubil-

) Meil en sowohl mit dem Dativ wie mit dem Akkusativ steht, konn- te man sogar vermuten, dass schisman einfiach eine Neuschopiung Abel Wills ist, dem ein en schismu vorschwebte (vgl. en stesmu 61, 14; enstesmu wirda 61, 25) an demselben Augenblicke, wo er sich fūr die Akkusativkonstruktion entschied.

== 54. =

dungen ohne Weiteres verstandlich sind (s.0.), ist eine solche in- nerhalb des Baltischen bleibende Deutung derselben der Verknūp- fung mit einer sonst isoliert dastehenden griechischen Formen- gruppe vorzuziehen.

Die Heranziehung ausserbaltischen Materiales bestarkt uns also in der im Anfang dieses Aufsatzes ausgesprochenen Ansicht, welche ich jetzt in der Gestalt eines chronologischen Schemas noch einmal wiederhole:

1. gemeinlitauisch:

iam-pi usw., — mus-pi usw., — mani-pi usw., 2. im Altlitauischen sehr verbreitet: iam-p(i) usw., -— mus-p(i) usw., — mani-p(i) und ma-

nim-p(i) usw. (Šyrvid, Wolfenb. Post, Klein),

3. jūnger und im Altlit. weniger verbreitet: iamp(i), iamip(i), iamimp(i), — musp(i), musip(i), mu- simp(i), — manip(i) und manimp(i).

Vielleicht ist dann in einigen Dialekten der alte Typus ma- nip(i) geschwunden. Offenbar blieb in solchen Mundartėn wie diejenigen Daukšas und Bretkūnas, wo jamip(i), jamimp(i) auf- kamen, die altere Adessivformation jamp(i) daneben bewahrt.

5. Im Ansčhluss an die Adessive jamp(i), tamp(i) usw. und die Lokative jamė, tamė usw. mėchte ich noch einige Bemerkun- gen zu den Dativen jam, tam usw. machen, denen sich die adjek- tivischen: geram usw. anschliessen; auch das Lettische besitzt dieselbe Endung, welche hier sogar in die Substantivilexion einge- drungen ist; s. Endzelin, Lettische Grammatik 292. Gewėhnlich erklūrt man dieses -am aus -amui!); s. u.a. Brugmann aaO. 363, Wiedemann Handbuch 78, 82, Endzelin Slav'ano-baltijskie et'udy 153, Lett. Gr. 292, 386, Staną aa0. 68. Fūr diese Ansicht kėnn- te das haufige Vorkommen vor tamui, griešnamui usw. bei Bret- kūnas (s. Leskien, Lit. Lesebuch 182) angefūhrt werden; dieselbe Endung kommt auch in andern Guellen vor; weil aber bereits im Altlitauischen -am die gewohnliche Endung ist (u.a. bei Mažvydas,

1) Anstatt der von vielen angenommenen akutierten Intonation (tamui)

ist Zirkumflexus anzusetzen: tamui usw., s. Būga, Kalba Ir senovė I, 162,

sa BBS

Daukša, Šyrvid, s. Stang aaO. 119, 129, 131, 134, Specht, Šyrwids P.S. 33*), zweifle ich an der Richtigkeit der Herleitung dieses -am aus -amui. Dass tamui, jamui so wenig widerstandstahig gewesen seien — im Gegensatz etwa zu mani, tavi, savi, welche im Altlitauischen noch neben man (man'), tav, sav vorkommen —, kann ich kaum glauben, und auch die von Endzelin, Slav'ano-balt. et. 153 Fussn. 4 vorgeschlagene Hypothese, dass -ui zuerst im zusammengesetzten Dativ der Adjektive auf -amui-jamui ge- schwunden sei, ūberzeugt mich nicht, weil die Verwendung dieser Formen derjenigen der Pronomina und unbestimmten Adjektive gegenūber zurūcktratt Auch Spechts Meinung (Šyrv. P.S -33*) dass paraližewėtamu bei Daukša (Post. 463, 25) und jamug, ka- mug, tamug neben sonstigem jam usw. fūr Entstehung von -am aus -amū sprechen, entbehrt jeder Begrūndung. Otffenbar sind die angefūhrten Formen auf -u(g) im Grund identisch mit denen aut -ui; dass eine solche Kūrzung hauptsachlich bei im Saize re- lativ schwach betonten Pronominalformen eingetreten ist, ist be- greiflich; vgl. auch Bezzenberger aa0. 168 und die Formen sche- mu: amszinamui bei Mažvydas 74,9 bzw. 74, 19/20 (s. Stang 85, 119), der sonst die Endung -m hat. Wir werden entweder annehmen mūssen, dass tamui, geramui von alters her einen an- dern Ausgang gehabt haben als tam, geram oder, was mir wahr- scheinlicher ist, dass ės Neubildungen sind, wėlche unter dem Ein- Huss der Substantive neben tam, geram autgekommen sind.

Was sind aber diese Formen selber? Brūckner Archiv f. siav. Phil. III, 286, der wie ich an tamui als Grundform von tam zweifelt, denkt an eine Lokativendung -ame oder -2mi. Ich halte das fūr unwahrscheinlich, weil dann Formen wie *tame oder *tami ebensogut neben tam zu erwarten waūren, wie neben man, tav, sav noch mani, tavi, savi vorliegen. Ich muss gestehen, den Ur- sprung von tam usw. nicht endgūltig erklaren zu kėnnen, und nur vermutungsweise mūochte ich die Ansicht aussprechen, dass tam zu - litaulett. "tamen (lit. tamė) gebildet sein kėnnte, etwa nach dem Muster von *taį D. Sg. F.: "tūjen (lit. tojė, lett. tai) L. Są. F. Wir wūrden dann weiter annehmen mūssen, dass fūr das Sprachge- fūhl der enge Zusammenhang zwischen dem Dativ und Lokativ lange Zeit nicht gestėrt worden ist; sonst wūre lett. tu, lit. tą zu

256 —

erwarten. Oder soliten wir anstatt einer litaulettischen Entwick- lung fūr jedes der beiden Sprachgebiete eine jūngere, parallele Entwicklung vermuten? Neben *tamen kommt als Ausgangspunkt der Analogiebildung auch tampi in Betracht; auch dann wžre Ein- fluss der Femininformen “tai: taipi [lif. tai: taip(i)]) anzunehmen; der Adessiv auf -pi wird wohl schon im Litaulettischen bestanden haben; s. Endzelin, Lett. Gr. 524. Die in lit. lett. tam vorliegen- de Dativbildung ist vermutlich an die Stelle einer untergegange- nen Formation mit -sm- getreten; val. apr. stesmu u. dgl., ai. tėsmai, got. pamma. N. van Wiik.

Leiden.

SMULKMENOS, XII.

Mūsų senoviniuose raštuose tėra vartojama tik v/env ba/su: prašūko wieu balių bilodami DP. 5404; wienu batiu (=jed- nostajnym glosem) wili Buktereio 1600 Post. 30955; Giedokim' wie- nu baliu Ges. 27415. Det dabartinėj mūsų raštų ir šiaip kasdie- ninėj kalboj, ypač inteligentai, dažnai jau pasako ir v/enba/s/ai. Nors kaikurie mūsų kalbininkai tą prieveiksmį laiko netaisyklingų dariniu ir jo vietoj pataria vartoti tik vienu ba/su arba vien(a)ba/- siškai (plg. žemaičiai dvibalsius /e ir vo ištaria viendba/s/škai, Bū- ga, Žod. XVIII), bet man vis dėlto rodos, kad tai yra mūsų pačių padaras, būtent — v/en(a)ba/sia/ gali būti hipostatiškai sudarytas lygiai taip pat, kaip ir subatėnų adv. aržip//nia/ (pripylė) iš arti- pilnis< arti pilnio Dus. Plg. tai vis dbiBalei tur darit KS. 2353; gerai ir diewabadimiei (= pobožnie) giwęnt DP. 55315; pūsbadžiai gyvena Sub.; v/iendbas/ai aunas Dus. (bet v/e- nalūomiška/i ūtura „t.y. vienokiai, nepakeldamas ir nenuleisdamas balso“ Linkm.) ir ktt Toliau plg. dar 1928 m. ŠD. VII, 804.

Pr. Skardžius.

Der Ursprung der litaulettischen Pra- sensklasse mit Formans -sta-,

1. Der litaulettische Prūsenstypus auf -sta- (-šta-), welcher bei intransitiven, grosstenteils inkohativen Verben vorkommt, hat bisher keine befriedigende Deutung gefunden.

Brugmann PBrB. XXXIX, 89f., Grundriss II?, 3, 370 f. glaubt, dass -sta- durch die Anhangung eines Formans -to- an ein s-De- terminativ entstanden sei. Dagegen lūsst sich aber einwenden, dass das idg. Prūsenstormans -te/o- (lat. plecto usw.) im Balti- schen sonst nicht vorkommt; anderseits aber ist das Prasens auf -sta- nur baltisch, so dass die Annahme, dass hier eine bereits in- dogermanische Bildungskategorie vorliege, sehr unwahrscheinlich ist). Dasselbe lūsst sich gegen Porzezinskis Meinung, K istorii form spr'aženija v balt. jazykach 99—101, einwenden, welche nur darin von der Brugmannschen abweicht, dass als Ausgangspunkt nicht nur -s-te/o-, sondern auch -t-te/o-, -d-te/o-, -š-te/o-, -Ž- -te/o-, šk-te/o- angenommen wird, und ūberhaupt gegen alle Er- klūrungsversuche, welche mit einem -t- Formans operieren (S. u.a. noch Schlėicher, Lit. Grammatik 246 Fussn.; Uljanov, Osnovy na- stojaščago vremeni v staroslav'anskom i v litovskom įjazykach 72 M.). Ich verweise auf Bezzenberger BB. IX, 334 ff., Wiedemann, Das lit. Prateritum 60, welche auch den Typus eitū besprechen, den sie richtigerweise als eine litauische Neubildung, nicht als ei- ne indogermanische Formation autfassen.

Diese zwei Stellen werden auch von Johansson KZ. XXXII, 476 f. angefūhrt, der die Richtigkeit der Einwande gegen das t-

11 Brugmann PBrB. XXXIX, 89 i. mūchte zunachst das wgerm. Prat. *kunsta vergieichen, das zusammen mit lit. žįstu auf eine Grundform *ggs-to-

zurūckgehen kūnnte. Die wg. Formation ist aber woh! jūngern Ursprunges und fūr das hohe Alter des baitischen -sta-Prūsens eine sehr schwache

Stūtze,

— 58 —

Formans anerkennt und selber eine andere Erklarung des -st- Prasens gibt, — welcher spater Hirt, Idg. Grammatik IV, 236 sich angeschlossen hat. Johansson erblickt in lit. -sta eine Medialen- dung der 3. Pers. Sg. des s-Aoristes (-s-to); daneben denkt er an die Mėglichkeit, dass auch der Wurzelaorist von Wurzeln auf -S-, -t-, -d-, -dh- mitgewirkt haben kėonnte (s. aa0. 507). Obgleich ich gestehėn muss, dass Johansson seine Hypothese mit grossem Scharfsinn gegen etwaige Einwande verteidigt hat, Ieuchtet mir die Annahme, dass eine Form des sonst aus dem Baltischen nicht bekannten s-Aoristes in das Prasenssystem eingedrungen sei und einen neuen Prasenstypus hervorgerufen habe, wenig ein; diese Deutung des -st-Prasens ist alles weniger als einfach und des- halb betrachte ich Johanssons Hypothese als eine Art Einladung, nach einer einfachern, wenn auch vielleicht weniger scharisinni- gen, Erklėrung zu suchen. Und eine solche ist m. E. mėglich.

2. Ich halte das baltische Formans -sta= fūr identisch mit dem in andern indogermanischen Sprachen haufigen -są0-, und zwar nehme ich an, dass =są0- zunachst bei denjenigen Verben durch -sto- ersetzt worden ist, deren Wurzel ein k oder g enthielt, und dass dann analogische Ūbertragung auf die Verba mit anderm Konsonantismus stattgefunden hat. Die Bedeutung des -sta-Prd- sens stimmt schėn zu derjenigen der -są0-Prasentia anderer Sprachen (wenn auch die inkohative Bedeutung wohl nicht die allerdlteste ist; s. Brugmann, Grundriss II2, 3, 353 f), -— und was die formelle Entwicklung anbetrifft, so liegt, wie ich glaube, eine ahnliche dissimilatorische Lautsubstitution vor wie etwa bei der von Debrunner, Griechische Wortbildungslehre 138 ($274) behandelten Wortklasse: das in onpatikew vorliegende T wurde in iwTaxonos, Aa(p)šauopos unter dem Einfluss des vorhergehenden + bzw. B zu x dissimiliert; dann fing man an -taxiGew und -Ta1o;4< als die nor- malen Formantia zu betrachten, welche jetzt auf potaxiZsw und my- tacismus ūbertragen wurden. Auf einen ahnlichen Fall im Slavi- schen hat W. Schulze KZ. XLVIII, 240 hingewiesen: in vražbda, pravbda, krivbda ist unter dem dissimilierenden Einflusse der vor- hergehenden labialen Konsonanten das Suffix -bda an die Stelle des u.a. in družbba vorliegenden Suffixės --bba getreten; nur in svatbba unterblieb diese Dissimilation, weil der Einfluss des un-

== 59

mittelbar vor dem Suffixe stehenden t stūrker war als derjenige des weiter entfernten V.

3. In einigen Verben blieb die Gruppe sk bzw. šk bewahrt. Das bekannteste Beispiel ist jeszku ,szukam (guaero) (: jeszkoti) Universitas I.l. 52, welches angesichts abg. isko : iskati fūr ein al- teres Prasens als ieškau (: ieškoti, ieškėti) zu halten ist; wie im Germanischen (ahd. eiscūn) und im Italischen (umbr. eiscurent), drang auch im Baltischen und Slavischen das ursprūnglich auf ei- nen Teil der Formen beschrankte są (vgl. ai. icchati, zur Wurzel is-) auch in die andern Formen des Verbalparadigmas ein; žhnliche Bildungen dūrften in tviskū, tviskšti und dem damit ablautenden tvieskia, tvišksti (*tvieskti), viskiū, viskšti und dreskiū, drėksti, mit Ablaut drįskū, driksti (s. ua. Būga, Kalta ir senovė I, 199), vielleicht noch in einigen Wėrtern, vorliegen; aus dem Lettischen fūhrt Endzelin, Lett. Grammatik 589 tūsku (Stender) — ostlett- toūsku, Prat. tūsku, Inf. tūkst an. In diesen Fallen, von denen solche wie lit. blizgū, blizgėti nicht getrennt werden konnen, blieb der Guttural wohl deshalb bewahrt, weil kein anderer Guttural voranging!) und weil in der Periode, wo -sta-(-šta-) anstatt -ska- als Prasensfiormans allgemein durchgefūhrt wurde, die Gruppe -sk- (-šk-, -zg-) sich in diesen Zeitwortern bereits auf alle Konju- gationsformen ausgedehnt hatte.

Neben dem auf unzweideutige Weise vorliegenden -ska- aus idg. -są0- ist fūr das Baltische kein Suffix -sko- anzunehmen. Bekanntlich nehmen einige Forscher fūr das Indogėrmanische die beiden Formantia an (s. z. B. Brugmann Gr. II*, 3, 350 ff); ich glaube jedoch, dass Meillet vollstandig recht hat, wenn er MSL. VIII, 294—297 fūr die sateom-Sprachen — und dann natūrlich auch fūr das Idg. ūberhaupt — das Prasensftorms -sko- fūr unbe- wiesen halt; man kommt mit -są0- allein sehr gut aus?) Ich ge- he jetzt nicht auf die von Meillet aaO0. 277—304 verfochtene und

! In gewissen Fallen dūrite ein Guttural geschwunden sein (blizgu < *bhlig-są0 7). Ich habe nicht in den Wėrterbūchern gesucht, ob es vielleicht ZeitwGrter mit lit. -sk-, -šk+ und wurzelhaftem Guttural gibt. In dem Falle ware wohl eine frūhe, dem Autkommen des Prasenstormans -sta- vorangehen- de Durchfūhrung von -sk-, -šk- durch das ganze Paradigma anzunehmen. |

2) S. fūr das Altindische auch Zubaty KZ. XXXI, 9 ff. Noch einige Li- ieratur bei Wackernagel, Ai. Gramm. I, 155 f.

Lv BUS

aučh in die „Introduction“ aufgenommene Ansicht, dass das Idg. nur zwei Gutturalreihen besessen habe, ein; auch lasse ich das nicht baltoslavische Material ausser Betracht; ich mėchte nur nachweisen, dass diejenigen baltischen und slavischen Prasentia, fūr welche Brugmann aaO. 3:0 das Formans -sko- annimmt, die- ses Formans nicht beweisen. Ich fasse diese Prasentia tėilweise auch anders als Meillet auf.

Das š von aūšta, welches ohne jeden Zweifel zu derselben Wurze! gehėrt wie ai. ucchati, wird von Brugmann aa0. 352 fūr eine jūngere Form als das Prateritum aūšo gehalten, dessen -Š- aus -[s]sK- erklūrt wird; etwas abweichend Endzelin, Slav.-balt. et'u- dy 57, der ein altes -sKo-Prūsens aūša annimmt und aušta dem Einfiusse von brėkšta u. dgl. zuschreibt; das š soll dann weiter vom Prasens aus in die andern Flexionstormen und sogar in das Nomen aušra eingedrungen sein; žhnlich Trautmann, Balt.-slav. Wtb. 19. Dass sieht wenig wahrscheinlich aus! So verwickelte und sogar verwickeltere Prozesse kommen zwar in der Sprachge- schichte vor, aber man befindet sich auf einem allzu schwachen Boden, wenn man dieselben tūr prahistorische Zeiten zu rekon- struierėn versucht, fūr welche man ūber kein Material vertūgt, das die Reihenfolge der einzelnen Etappen beleuchten kėnnte. Die Sache ist viel einfacher erklarbar: angesichts solcher Wėrter wie. maišas, vėtušas, kriuša, jūšė (s. Meillet RS. V, 156) dūrfte es teststehen, dass s nach u, i zu einem baltischen š werden konnte, wenn auch die Formulierung eines Lautgesetzes bisher nicht mėglich gewesen ist: dann liegt aber die Annahme nahe, dass das š von aūšo und auch dasjenige von aūšta, aūšti einfach auf s zurūckgeht; nehmen wir nun weiter an, dass -šta, -sta an die Steile von -ška, -ska getreten ist, so brauchen wir nicht fūr *auša und ieška zwei verschiedene Formantia, -sko- bzw. -sg0-, anzu- setzen, was a priori unwahrscheinlich ist. Und was fūr aūšta, -šo, -šti gilt, gilt auch fūr die von Brugmann zusammen mit die- sem Verbum angefūhrten Zeitwėrter gaištū, gaišaū, gaišti, das zu lat. haerėre gestellt wird, und su-mįštu?), su-mišaū, su-mišti, wel- ches mit gr. plojo, lat. misceo usw. zusammengehėrt. Ausserdem erwahnt Brugmann noch lit. trišu, Inf. triššti; auch dieses dūrfte

———--

*, So ist anstait su-mištū 2u schreiben; s. Būga K. ir S. I, 125.

S A

einfach š aus s haben; Zubaty AfsiPh. XVI, 404 Fussn. 1 meinte, dass dieser Ūbergang speziell durch das infolge Vokalreduktion entstandene i, nicht durch idg. i bewirkt sei; das dūrite kaum rich- tig sein, aber jedenialls ist das š wohl der Stellung nach i zuzu- schreiben. -— Aus dem Slavischen fūhrt Brugmann aaO. das Ver- bum pasą ,„weide' an. Obgleich der Gedanke, dass diese Form mit lat. pūsco identisch sei, nahe liegt (vgl. u.a. Trautmann aa0. 2071, Walde-Pokorny, Vgl. Wtb. der idg. Sprachen II, 72), kann ich diese Ansicht kaum akzeptieren. Andere irgendwie sichere Beispiele fūr slav. s< sk gibt es, soviel ich weiss, nicht. Die we- nigen Wėrter mit anlautendem s, fūr welche man aus etymologi- schen Grūnden sk vermuten kėnnte (z. B. sovati, sują: lit. šauju, šauti: an. skjėta usw.; s. Brugmann Grundriss I*, 567, Walde-Po- korny II, 553 f.), kėnnen gerade so gut K- wie sk- haben!); was das hier angefūhrte Beispiel anbetrifft, so kommen auch von der Wurzėlvariante mit Velar tatsachlich s-lose Formen vor: ai. C0- dati, abg. kydati usw. Fūr inlautendes -s-< -sk- wūre, soviel ich weiss, abg. paso das einzige Beispiel, dem in iskęo ein siche- res Beispiel fūr das Formans -są0- gegenūbersteht. Dass unter diesen Umstanden pasą fūr ein Prasensformans -sko- beweisend ware, darf man wohl nicht behaupten! Im Gegenteil, das Verbum sko egt den Gedanken nahe, dass wir fūr paso eine andere Er- klarung suchen mūssen. Weil ich darūber nichts Positives zu sa- gen habe, begnūge ich mich mit einer Verweisung aut Walde-Po- korny II, 72f., Mūller Altital. Wtb. 2221, wo die wichtigere Lite- ratur angefūhrt wird. Ausserdem mėchte ich noch auf Zupitza, Die germanischen Gutturale 90 aufmerksam machen, wo abg. iskati, lit. ieškoti als Formen mit velarem k (Zupitza vermutet so- gar labiovelares kU) angefūhrt werden*), wahrend auf S.191 des- selben Buches pasą, pasti im Anschluss an Miklosich zu ai. pa- „gyati „sieht' usw. gestellt wird.

4. Noch auf einen Punkt muss ich eingehen. Meine Ver- mutung, dass -stu, -sti, -sta (-štu usw.) eine durch Dissimilation hervorgerufene Umbildung von -sku usw. (-šku usw.) ist, setzt fūr diejenige Periode, wo dieser Prozess stattfand, das Vorhandensein

1 Dasselbe cilt fūr lit Worter mit š-Anlaut: šokti, šauti usw. 2) Daneben leider lit. aūšo, fūr welches sk angenommen wird.

gas

einer grossen Anzahl solcher -sko-Prūsentia voraus, die in der Wurzelsilbe ein k oder g enthielien. Natūrlich lasst sich fūr eine so weit zurūckliegende Periode der Umiang keiner einzigen Ver- balklasse feststellen. Wir wissen freilich nicht, ob es im Urbalti- schen eine -sta-Klasse gegeben hai, dėnn die einzige alt- preussische Form, die von einem Teil der Forscher als ein -sta- Prasens aufgefasst wird: wirst, wird aučh anders gedeu- tet, und das Fehlen eines auslautenden -a an allen Stellen, wo die -Form vorliegt, wie auch die Pluralformen wirstmai, wirstai spre- chen gegen ein thematisches Prasens, — aber urlitaulettisch ist das -sta- (-šta-)Prūsens gewiss gewesen, und die litaulettische Zeit liegt so weit zurūck, dass wir ūber den damaligen Umifang jetzt noch produktiver Kategorien ničhts irgendwie Sicheres aus- sagen kėnnen. Es besteht aber eine gewissė Wahrscheinlichkeit, dass damals das -sta-Prasens, besser: derjenige Prasenstypus, auf welchen das -sta-Prūsens zurūckgeht, ebenso wie jetzt bei Wurzėln mit allerlei Lautgruppierungen vorkam, und dann wird wohl das gegenseitige Verhaltnis der zu Wurzeln mit bzw. ohne Gutturai gehėrigen Prasentia dieser Klasse ungefahr dasselbe ge- wesen sein wie jetzt Wenn das der Fall gewesen ist, so waren die Bedingungen fūr die Dissimilation sehr gūnstig. Um mir von den jetzigen Verhaltnissen eine richtige Vorstellung machen zu kėonnen, habe ich das reiche Material, welches in Wiedemanns Buch ūber das litauische Prateritum, in Jaunis“ Grammatika litovskago jazyka (russ. Ūbersetzung von Būga) und in Endzelins Lettischer Grammatik zusammengestellt ist, nach dem Konsonantismus der Wurzelsilben gruppiert, indem ich denjenigen -sta- (-šta-)Verben die eine gutturallose Wurze! haben, diejenigen gegenūberstellte, welche unmittelbar vor dem s(š) bzw. vor dem Wurzelvokal ein k oder g haben. Dabei ergaben sich folgende Zahlen: Wiedemann Jaunis Endzelin

k, g unmittelbar vor S (š): 74 36 50 k, g in weiterer Entfernung: 52 31 39 zusammen:; 126 67 89 Wurzeln ohne k, g: 97 53 70.

Die Zahlenverhalinisse stimmen ziemlich gut miteinander ūberein, und sie zeigen alle ein Vorherrschen der Wurzeln mit

+=

einem Guttural den gutturallosen Wurzeln gegenūber. Vielleicht wurde ein anderer eiwas andere Zahlen bekommen, weil es einige Formen zweifelhafter Bildung gibt und man nicht immer weiss, ob Wėrter, die lautlich identisch sind, auch wirklich ein und das- selbe Wort sind; diese Falle sind aber ziemlich selten und eine abweichende Beurteilung sogar samtlicher Falle dieser Art wūrde das Gesamtbild nicht wesentlich andern.

Leiden. N. van Wijk.

SMULKMENOS. XIII,

E. Nieminen Ausg. 10tt. yra mėginęs įrodinėti, kad mūsų /a/ ir ka/ esą kilę iš loc. są. fem. *fa/ ir *g/a/ (plg. got. Ava/-wa „wie“, sen. sl. s/cė ir kt.), ir tai nuomonei paremti, tarp ko kita, senovi- niais vietininkais laiko posakius š/6 mėta/ (šiemet), pėrnai (pėr- niai) ir kt. Bet, man rodos, mūsiškio /a/ semasiologiškai negali- ma atskirti nuo sl. žo, ir todėl su Leskienu, Meillet ir kt. esu lin- kęs fa/ kildinti iš senovinio neutr. *fa (=sl. £0)+-a/. Pirmoji, nie- katrosios giminės, lytis *ža dar yra išlikus ryt. augštaičių posakyje vis ta-/a „vis tiek“ šalia masc. v/s fas-/2, tem. vis /0-/ž Dus. (Būga, Žod. 78 s.v. anasiagli]). Šie mefa/, be abejonės, yra dau- giskaitos vardininkas (plg. brolis jau v/s/ mefa/ serga, juodu kas vieni metai augindavos du paršiuku ir kt, žr. R. Jono Linksniai ir prielinksniai, 11 psl.) Pėrna/ yra prieveiksmis iš *pernas = lat, pDėrns „vorjarią“.

Pr. Skardžius.

Papildomosios žinios apie kan. M. Daukšą.

Tautos ir Žodžio VII knygoje esu davęs pluoštelį dokumentų apie kan. M. Daukšą. Vėliau pavyko surasti dar keli dokumentai Kauno Arkivyskupijos Kurijos archyve ir Vytauto Didžiojo Univer- siteto Bibliotekoje. Svarbiausias jų yra 1579 m. Tarkvinijaus Pe- kulo, kuris buvo nuncijaus |. A. Caligario auditorius, Žemaičių vy- skupijos vizitacijos aprašymas, surašytas Pekulo raštininko Sta- nislovo Korzenievskio. Apie tos vizitacijos pradžią ir pabaigą bu- vo žinoma iš paskelbtų nuncijaus Caligario laiškų!, bet pats vizi- tacijos aprašymas ligi šiol buvo visiškai nežinomas. Deja, tas ap- rašymo tekstas, bent kiek man jo teko rasti, yra nepilnas, išlikusi tėra maždaug pusė jo. Viename 1637 m. liepos mėn. 20 d. Že- maičių žemės teismo sprendime dėl Luokės bažnyčios altarijos že- mių, esančiame Universiteto Bibliotekoje, sakoma, kad altaristos įgaliotinis pristatęs teismui išrašą iš tos vizitacijos, kuriame kalba- ma apie Luokės altarijos žemių užgrobimą, kažikodėl sakydamas, kad ta vizitacija esanti 1609 metų. Išlikusioje vizitacijos dalyje Luokės bažnyčios aprašymo nėra. Ir šiaip matyti, kad daugelio ži- nomų bažnyčių aprašymo trūksta. Mano turimas tekstas tėra, tur būt, nuorašas (A), padarytas tuoj po vizitacijos. Išlikę tėra 5—19 ir 27-47 lapai. Jo pradžia jau seniai yra dingusi, nes penktaja- me, t.y. pirmajame iš likusiųjų, lape iš viršaus užrašyta dar XVII amžiaus rašysena „Visitationes ecclesiarum“. XVII amžiaus rašy- sena taip pat kaikur pažymėti paraštėse vizituotųjų vietų pavadini- mai ir pora kitų pastebėjimų. Be to, tame pat archyve yra vėles- nė, tur būt, XVII amžiaus pirmosios pusės, nuorašo (B) dalelė, nu- rašyta, tur būt, iš pirmojo nuorašo, iš viso 11 puslapių, 0 toliau paliktas nerašytas popierius: matyti, buvo daromas ne išrašas, o ke-

+ Monumenta Poloniae Vaticana, tomus IV. Continet I, A. Caligarii nun- tii Apost. in Polonia epistolas et acta 1578—1581. Cracoviae 1915, 282 ir 332 p,

5

tinta nurašyti visa vizitacija. Šito nuorašo B 1—5 p. tolygūs A nuorašo 17—19 lap., bet jau B 5-jo pusi. galas ir 6 puslapis duo- da tą dalį apklausinėjimo kan. Daukšos, kurios nuorašo A trūksta.

Čia ne vieta duoti visas vizitacijos tekstas dėl jo didumo, te- duodu tas ištraukas, kuriose, šiaip ar taip, kalbama apie kan. Dauk- šą ir jo valdytą parapiją, nors tos ištraukos, neleisdamos palyginti kan. Daukšos su kitais to laiko kunigais ir bažnyčių valdytojais, ne- duoda apie jį tikro supratimo. Iš to, kas duodamoje ištraukoje ne- paminėta, norėčiau kaiką pažymėti. Kan. Daukša savo parapija rūpinosi ne mažiau, kaip kiti klebonai. Ariogaliečiai, turėdami ir savo kleboną, sakėsi dažnai gauną vežioti vaikus krikštyti į Krakes, kan. Daukšos valdomą bažnyčią.

Trumpai pažymėsiu, kas buvo vizitacijos metu parapijų kuni- gai, apie kuriuos kalbama išlikusioje vizitacijos dalyje. Be Krakių kiebono kan. Daukšos, tebuvo du žemaičiai: kun. Jurgis Jurgevi- čius, Ariogalos ir Butkiškės klebonas, kuris, be to, buvo kan. Pet- ro Petkevičiaus, ne kunigo, vikaras Betygaloje, ir antras kun. Jo- nas Jurgevičius, Viduklės, Nemakščių ir Pašaltuonio vikaras. Kra- žių ir Kaltinėnų klebono Mikalojaus Kariznos, kilusio iš Augštaičių, netenka laikyti vietos kunigu, nes jis kartu buvo Vilniaus kanaunin- kas, be to, karaliaus referendaras ir todėl retai tesilankydavo Že- maičių vyskupystėje. Visi kiti minimi vizitacijoje parapijų kunigai buvo lenkai, kurių daugelis mažai temokėjo ar bent gerai nemo- kėjo lietuviškai. Vizitacijos žinios apie jų kalbos mokėjimą labai nepilnos, trumpai teužrašyta tai, ką jie patys yra pasakę, tik vieno kun. Ponikievskio apklausinėjimas apie kalbos mokėjimą yra pil- nesnis, jo vieno tas kalbos mokėjimas vizitatoriaus yra patikrintas, ir paaiškėjo, kad, išgyvenęs Žemaičiuose apie 18 metų, jis maža temoka kalbėti žemaitiškai. Jo klausinėjimo ištraukas pridedu. Vi- zitacijoje minimi šie parapijų lenkai kunigai: 1) Stephanus Bien- kowski, Veliuonos ir Vilkijos klebonas, be to, turi Skirsnemunę; 2) Joannes Laskowski Plocko vyskupystės, Vilkijos vikaras, Žemaičių vyskupystėje esąs 32 metus, išpažinties klausąs Vilkijoje gudiškai; 3) Joannes Mierzewszki, Raseinių klebonas, kurio vikaras yra buvęs Nicolaus Kielczewszki; 4) Joannes Bialobrzeski Plocko vyskupys- tės, Kražių kamendorius, žemaitiškai temokąs vidutiniškai, kas rei- kalingiausia; 5) Jacobus Ponikiewszki Piocko vyskupystės, Kalti- nėnų vikaras, apie kurį jau pasakyta; 6) Martinus Goszliczki Ploc-

5

6

ko vyskupystės, Varnių šv. Aleksandrijos bažnyčios klebonas, vysku- po oficiolas, kuris savo žinioje turi, be to, Žarėnų bažnyčią, gerai mokąs žemaitiškai; Varniuose šv. Petro ir Povilo katedros bažny- čioje: 7) kustos Jacobus Ilinski, subdiakonas, ir vikarai 8) Joannes Kukielka de Skrzinno Gniezno vyskupystės ir 9) Felix Gorkowski. Mokytojai, kurie paminėti vizitacijoje, visi yra lenkai. Jei kas tų kunigų ir mokėjo kiek geriau lietuviškai, vis dėlto buvo būtino rei- kalo suteikti jiems progos geriau pramokti lietuviškai, kad galėtų suprantama kalba klausyti išpažinties ir sakyti pamokslus.

Iš duodamų čia ištraukų matyti, kad kan. Daukša vieninte- lis iš kanauninkų dėvėjo kunigiškais drabužiais. Apie 1570 m. jis buvo paskirtas Krakių klebonu ir, Krakėse pagyvenęs apie porą mė- tų, maždaug 1572 metais tapo kanauninku ir nuo to laiko jau re- tai bebūdavo Krakėse, kuriose laikė ligi 1573 metų pradžios vika- rą. Krakių klebonijoje jis turėjo nemažą knygyną ir jo knygų tar- pe vizitatorius pažymėjo net kelias nekatalikiškas humanistų kny- gas. Be Daukšos knygyno Krakėse, nei vienoje klebonijoje vizi- tatorius nepažymėjo radęs knygų; vizitacijoje tėra pažymėtas dar knygynas pačioje Varnių katedros bažnyčioje.

Kitų dviejų raštų iš Kurijos archyvo tenurodau turinį; iš 1604 m. rašto matyti, kad dar 1604 metų gale kan. Daukša tebeturėjo Kražių koplyčią, buvo atsiteisęs Badaugius ir Vizginus ir tvarkė jų ūkininkų reikalus. Šio dokumento tėra nuorašas II-ojoje Žemaičių kapitulos aktų 1620—1638 m. knygoje. Sprendžiant iš to, kad kitų kanauninkų testamentai buvo įrašomi tose protokolų ir aktų kny- gose, reikia manyti, kad jose buvo įrašytas ir Daukšos testamentas, bet tos I-sios knygos, kurioje tas įrašas galėjo būti, man ligi šiol nepavyko surasti.

Iš Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekos rankraščių sky- riaus dokumentų svarbiausias yra 1609 metų dalybų sprendimas. Iš jo tarp ko kita matyti, kad 1609 metų gale Betygalos klebonu buvo jau nebe kan. Daukša, bet jo tolimas giminaitis kun. Jurgis Skirvainis. Tai yra tipinga XVI amžiaus galo ir XVII amžiaus pra- „džios dalybų byla, kur bajorai dėl to, kad senesni padalinimai te- buvo daryti žodžiu, taigi esą neformaliniai, reikalauja naujo forma- linio padalinimo. Paprastai tokiose bylose nurodomos geneologijos, kurių reikia dalių dydžiui apskaityti, ir jei šalys neprieštarauja ir jos patikrinamos dokumentais, reikia pripažinti, kad jos maždaug

6 A

yra tikros. Beveik visose jose giminės pirmatakas, kurio palikimas dalinamas, yra Vytauto laikų ar bent XV amžiaus pirmosios pusės bajoras. Čia toks giminės pirmatakas, kuriam priklausė Babėnai, yra nurodytas Vaidila. Kad ši tradicija yra tikra ir kad tas Vaidi- la turėjo keturis sūnus: Tiršlį, Donį, Sirputį, kurio giminės buvo kan. Daukša, ir Sotį, iš esančių nurodymų, manau, netenka abejoti. Iš Žemaičio seniūno rašto Tiršlio dukteriai 1504 m. (o gal ir 1519 m.) galima spręsti, kad Tiršlys, Sirputis ir kiti jų broliai gyveno Kazimiero laikais. Tur būt, tam pačiam Sirpučiui Kazimiero buvo duota 1440 -- 1450 m. žmonių šeima!. Jų tėvas Vaidila tuo būdu turėjo gyventi Vytauto laikais. Nors sprendime nesakoma, ar kan. M. Daukšos pirmatakas Daukša buvo Sirpučio sūnus, bet man at- rodo tas dalykas beveik tikras, nes tas Daukša turėjo gyventi XV amžiaus gale, maždaug d. k. Aleksandro laikais, taigi jis tegalėjo būti arba Sirpučio sūnus, arba jo žentas užkurys. Tuo būdu kan. M. Daukšos kilimas beveik tikrai toks: Vaidila, Sirputis Vaidilaitis, Daukša Sirputaitis, Mikalojus Daukšaitis, Baltramiejus Mikalojaitis ir jo sūnus kan. Mikalojus Daukša -— ištisa Babėnų bajorų eilė nuo pat XV amžiaus pradžios. Tą sprendimą spausdinu čia išti- są, nes, viena, be giminės aplinkumos sunku suprasti XVI amžiaus Lietuvos bajoras, kuriuo buvo ir kan. Daukša; antra, jis rodo, kad bajorų „akalyčios“ nėra koks dirbtinas kolektyvinės kolonizacijos padaras, kaip tai mano Essenas, nelyginant valakų reformos so- džius, bet savaime išaugęs įpėdinių dalybų keliu vienas kiemas, tai- gi visi kaimynai, išskyrus užkurius ir vieną antrą atpirkusį kieno dalį, yra giminės, ir kiekvienas bajoras, ligi pasilieka namie, auga ir gyvena beveik vien tų giminių aplinkumoje.

Kiti du dokumentai iš Universiteto Bibliotekos daug ko nau- ja neduoda. Turėjau pasižymėjęs dar kelis dokumentus iš esančių toje bibliotekoje teismų knygų, bet tie pažymėjimai kažikur dingo.

Lotyniškąjį vizitacijos tekstą yra peržiūrėjęs prof. M. Rač- kauskas, kuriam tariu ačiū.

K. Jablonskis.

! fluroscxaa Merpuka. Kunrų saanHceb, CNE. 1910, 75 psl.

gg —

Ištraukos iš 1579 metų Žemaičių vyskupijos vizita- cijos, darytos nuncijaus auditoriaus Tarkvinijaus Pekulo.

Iš dviejų nuorašų — (A) XVI amžiaus ir (B) XVI amžiaus, Kauno Arkivys- kupijos Kurijos archyve.

78 7. Dicta die 23 eiųusdem mensis anno guo supra.

Reverendus dominus Targuinius Peculus visitator ut supra, existens in oppido Kroky reverendissimi domini episcopi Samogi- tiensis eiusdem dioecesis, accessit ad ecclesiam et interogavit guen- dam ibi existentem, guisnam sit plebanus istius ecclesiae? — Res- pondit: Est Nicolaus Daux, canonicus ecclesiae Mednicensis.

Interogatus, ubi sit praefatus d. plebanus? -- R.: Worniae, — et replicando domino dixit: Jam sunt septem hebdomadae, guod discessit, et nunguam reversus est.

Ecclesia est satis pulchra et bene constituta.

Interog., guem religuerit suum vicarium, ut curam gerat is- tius ecclesiae? — R.: Neminem religuit, -— et iterum facta repli- catione, guis sit ipse et guomodo vocetur? — R.: Ego sum magis- ter scholae et vocor Adamus Groczki.

Interog., an sit hic relictus ab ipso plebano, ut habeat curam istius ecclesiae et rerum suarum? — R. Ego habėo claves eccle- siae et curo res, guae sunt in ecclesia, sed alias res ego non Cu- ro, est alius factor gui curat, — et replicando domino dixit: Fac- tor vocatur Simon Grzebiszewszki et est hic praesens. || J8a /. Interog., si nascitur aliguis puer, vel sit aliguis infirmus, aut guis velit contrahere matrimonium, guis baptiset et guis admi- nistret sacramenta, guis benedicat sponsas et faciat alia necessa- ria? — R. Guando venit plebanus, tunc baptisantur, vel guando venit huc aliguis sacerdos, — et replicando domino dixit: Heri ve- nit guidam sacerdos, gui baptisavit circa 50 pueros, et guandogue proficiscuntur ad aliam ecclesiam distantem tribus miliaribus, ita etiam ad contrahendum matrimonium, — et replicando domino di- Xit: Exorcitavit omnes simul deinde si(n)gillatim ad fontem lavavit.

Interog., an in ista ecclesia servetur SmMum Corporis Christi Sacramentum? — R.: Est, — et ostendit tabernaculum mediocriter

a

bonum, sed apertum, in guo est vas stanneum et intus parvula scatula cooperta serico et auro, ubi est Smum Sacramentum, sed non admodum recens. Et interogante domino, guamdiu est, guod illud Sacramentum est ibi? — R.: Ab illo tempore, guo ipse ple- banus discessit.

Interog., an post discessum illius miserit unguam aliguem sa- cerdotem ad celebrandum missas, ad administrandum sacramenta et ad concionandum verbum Dei ad istam ecclesiam? — R.: Fuit guidam sacerdos ter, — et replicando domino dixit: Plebanus in- vitavit ipsum et parochiani postea rogarunt, ut veniat ad celebran- dum in ista ecclesia,

Deinde dominus interogavit, an habeat calicem et paramenta nesessaria? — R.: Habet, — et attulit calicem argenteum cum pa- tena et pacificale cum aliguibus religuiis, sed non apparet, guae religuiae sint. Item attulit corporalia guingue mediocriter bona et planetas 7 cum albis et aliis ornamentis mundis et bonis et unam cappam aliguantulum laceratam.

Interog., an sint libri necessarii? — R.: Sunt, — et attulit mis- salia duo Cracoviensia mediocriter bona, agendam Cracoviensiam novam, graduale et antiphonale vetera et lacera, item monstran- tia(m) sive tabernaculum, in guo solet portari Smum Eucharistiae Sacramentum in processionibus ex aurichalco, guod indiget aligua restauratione.

Deinde dominus accessit ad fontem baptismalem, guod est in medio ecclesiae in vase ligneo, in guo est intus concha parva ramea cum agua satis munda et bene custodita, clausa clave.

Interog., an sit liber, in guo scribuntur nomina baptisatorum et compatrum? — R.: se habere, et ostendit, et interogatus dixit: Duo tamen admittuntur ad levandum baptisatum e fonte.

Interog., an adsit crisma? — dixit addesse, et attulit bene custoditum et similiter oleum infirmorum et catecuminorum in vasculis stanneis simul junctis.

Interog., an habeat vinum pro celebratione missae? — R. se habere, et ostendit putridum et totum corruptum, et interrogante domino dixit: Cum isto solet celebrari.

Ecclesia est pulchra et bene custodita et apparent in ea sig- na consecrationis. Imagines in altari sunt jam vetustate con-

Zu

sumptae et indigent restauratione. || [79 /| Vexilla guae portantur in processione sunt lacera et indigent renovatione.

A manu dextra est sacellum cum altari spoliato destructo et imaginibus destructis. A manu sinistra est altare nudum.

Interogatus dictus magister scholae, a guanto tempore ipse functus fu(er)jit magister scholae? — R.: A Nativitate Domini, — et replicando domino dixit: Non inteliigo, guid sit professio fidei, et non feci talem professionem fidei.

Irterog., guot habeat discipulos? — R.: Habeo 12, sed nunc propter nundinas non freguentant scholam, -- et iterum interogan- te domino dixit: Ego doceo grammaticam Cornelii et vitam hones- tam et parvum cathechismum.

Interog., an diebus dominicis et festivis doceat doctrinam christianam? — R.: Ego soleo docere ante prandium, — et repli- cando domino dixit: Conveniunt etiam cives ad discendum doctri- nam christianam.

Interog., an habeat multos parochianos? — R.: Nescio, — et iterum interogante domino -— R.: Sunt etiam haeretici, sed pra: ma- jori parte sunt catholici.

Interog., an sint incantatores vel divinatores? -— R. se nescire.

Interog., an sint aligui publici concubinarii? — R.: Similiter.

Interog., an parochiani celebreni festa? — R., guod celebrant.

Deinde dominus accersivit factorem Simonem Grzebiszewski et interogavit eum, a guanto tempore gesserit negocia d. plebani in ista parochiali ecclesia? — Dixit: A festo Paschae praesentis anni.

Interog., guot fructus, proventus et reddiius habeat ista ec- clesia? — R. In parata pecunia 6 sexagenas et 7 mansos habet pro rusticis, — et replicando domino dixit: Habet agrum etiam pro se, sed nescio guantum, — et replicando domino dixit: Adhuc non sunt recollecti omnes fructus, guia sunt in campo aligui, et est re- collecta tamen siligo hyemalis, guae ascendit ad summam 18 cas- sularum, — et replicando domino dixit: Jam recollegit etiam hordei 50 cassullas et tritici 16 cassula(s), — et replicando domino dixit: Fruges colligendo ego non possum coniecturare, guanta futura sit.

Interog., an habeat aliguas decimas? — R., guod antea habe- bat decimas ex praediis rmi d. episcopi, sed nunc non dantur. |.

=

Interog., an habeat tabernas? — R.: Habet tres tabernas, sed nescit guid solvant.

Interog., an habeat strenam vel aliguid aliud? -— R. Habet

strenam ex oppido ex tota parochia, — et iterum interogante do- mino dixit: Aligui dant unum grossum, aligui frumentum vel ali- guid aliud et guandogue ex avena collecta et strena percipit 30 mensuras, dant etiam siliginem, pisum, anseres, animalia et alia, guae ego nescio ad guam summam ascendant. B85p. Interog., guam familiam habeat hic plebanus? — R.: Non habet nisi me. — Deinde replicando domino dixit: Habet duas mulieres curantes hortos, vaccas et alia animalia, — in religuis di- xit se nihil scire.

Septa cymiterii sunt aliguantulum fracta. || 79a I. Dicta die.

Dominus visitavit domum plebanatus, guae est satis bona et in ea sunt guam plurimi libri diversarum scientiarum satis boni et catholici praeter grammaticam graecam cum praefatione Phillippi Melanchtonis, grammatica(m) graeca(m) Mecelleri et Adagia(m) Erasmi Rotherodami.

Die 24. mensis septembris anno guo supra.

Convocati oppidani supradicti oppidi Kroky et interogati, guo- modo se gerat eorum plebanus circa curam ipsorum, gui dixerunt et conguesti sunt, guod plebanus rarissime est in ista ecclesia et propterea non est, gui administret eis sacramenta, et guod multi pueri moriuntur sine baptismate et infirmi sine sacramento prop- ter absentiam plebani, et non habent, gui eis celebret missam et praedicet verbum Dei, et guod a festo sancti Petri tunc ter fuit in ista ecclesia celebratum sacrum per guendam sacerdotem Mar- tinum.

Nomina dictorum oppidanorum: Stanislaus Markowicz, Jaco- bus Guttus, Christoferus Jursaiczik, Bernardus Dobkowicz et alii guam plures.

Religua propter absentiam plebani r. dominus visitator reser- vavit ad cathedralem, ubi est d. Nicolaus plebanus.

Die 8 mensis octobris anno guo supra.

R. dominus Targuinius Peculus etc. visitator existens Medni- ki in domo episcopali fecit ad se vocare venerabilem d. Nicolaum Daux canonicum Mednicensem et plebanum in Kroki, guem sup-

> 2

radictus dominus delato juramento in forma et ostensis supradictis literis facultatum interogavit in primis, guanto tempore fuerit ple- banus in Kroky? — R.: Novem anni in circa sunt, guod mihi fuit collata dicta ecclesia in Kroky.

Interog., an semper in dicta ecclesia residerit? — R.: Ante- guam ego haberem canonicatum, sėmper ipse resedi, postea vero ego retinui sacerdotem, -— et facta replicatione dixit: Joannem ego retinui altaristam eiusdem ecclesiae.

Interog., per guot annos ibi fuerit dictus altarista suus vica- rius? — R: Per 7 annos vel ultra.

Interog., guamdiu est, guod dictus Joannes discessit a dicta ecclesia? — R.: Post festum Smae Trinitatis hoc anno.

Interog., an post discessum dicti Joannis vicarii residerit ip- se vel retinuerit alium sacerdotem? — R.: Ego non resedi, sed rogavi Martinum Swierzewski plebanum in Sadowo, ut haberet ejus curam, — et facta replicatione dixit: Ego scio, guod ipse ibi mon resedit, guia habet suam parochialem, in gua residet, sed au- divi, guod fuit etiam in dicta mea parochiali in Kroky ad cele- brandum et administrandum sacramenta.

Interog., guis administret sacramenta baptismatis et matrimo- nium et alia sacramenta? — R: Administrat ille Martinus pro tem- pore, guando it ad illam ecclesiam, — et facta replicatione dixit: Į Ego rogavi illum, ut velit in dicta mea parochiali adesse gualibet dominica, sed ego nescio, an inerit.

Interrog., an sciat, si in dicta ecclesia servetur venerabile Sa- cramentum Eucharistiae, in guo loco et guomodo? — R.: Serva- tur in tabernaculo extra altare in portatili corporali involutum in vase stanneo.

Interrog., guot anni sint, guod non fuit renovatum? — R: Guando ego fui in Kroki, fuit renovatum, — et facta replicatione dixit: Ego fui in Kroki post festum s. Mariae Magdalenae.

Interrog., an retineat ibi fontem baptismalem clausum et mundum prout decet? — Guando ego fui, erat clausus et mundus.

Interrog., an retineat ibi vinum pro celebrando missis? — R.: Retineo, — et facta replicatione dixit: Ego nescio, guomodo sit nunc.

Interrog., guarė non claudat cemiterium illius ecclesiae? — R.: Non est meum, sed civium hoc facere.

= 78.

Interrog., an in illa ecclesia retineat libros, in guo scribat no- mina baptisatorum et compatrum et etiam contrahentium matrimo- nium? — R. se retinere.

Interrog., an sacellum, guod est in ecclesia, habeat fundatio- nem separatam? — R.: Olim habebat, sed postea annis praeteritis fuit occupata a Georgio Borowsky. || 8 6p. Interrog., an retineat ibi magistrum scholae? -— R.: Reti- neo, — et facta replicatione dixit: Non fecit professionem fidei.

Interrog., an ipsemet fecerit professionem fidei et in mani- bus episcopi et in capitulo? — R.: Ego feci, sed non juxta for- mam concilii Tridentini, guia tunc non erat publicatum.

Interrog., guantum habeat in fructibus dicta parochialis eccle- sia? — R.: In parata pecunia habeo 12 sexagenas, guo ad agros et alia, ego nescio, gula consumo pro me at mea familia.

Interrog., an sint aligua bona dictae parochialis ecclesiae op- pignorata, alienata vel occupata? — R.: Solebant solvi decimas a r. d. episcopo Samogitiensi de guingue curiis, videlicet Kroky, Ro- seyny, Mielzowany, Zoranony et Koltyniany, et audivi etiam, guod tempore mei antecessoris rmMus habuit guosdam laneos terrae, vi- delicet 15, et restituit tamen tres.

Interrog., an fuerit confessus hoc anno saltem semel tempo- re debito? — R.: negative tempore paschalis, sed postea fuisse contessum Joanni altaristae.

Interrog., nonne sciat, guod gui non communicat tempore de- bito, est excommunicatus? — R.: Scio, sed in saecularibus.

Interrog., guoties celebravit post octavam Paschalem? — R.: Fere semper diebus dominicis.

Interrog., an publicaverit vel publicari fecerit in sua parochia decretum concilii Tridentini circa matrimonia et bullam die Cenae Domini Iegi consvetam? — Ego non publicavi decreium, sed ob- servavi constitutionem dicti decreti circa matrimonia et baptismam., De bulla Cenae Domini — R.: Ego non publicavi, sed habeo et publicabo.

Interrog. de officio parochi et de omnibus nėcassariis bene respondit et est satis doctus et idoneus.

LA

Die 13. eiusdem mensis octobris in Medniky.

Idem r. dominus Targuinius Peculus etc. visitator absoluta visitatione ecclesiae parochialis in Kroky etc. ordinavit ut infra, videlicet:

Primo, ut veneėrabilis dominus Nicolaus Daux eiusdem eccle- siae plebanus teneatur in dicta ecclesia parochiali continue reside- re personaliter vel saliem sacerdotem idoneum retinere, gui cu- ram animarum habeat sub poena 10 grossorum pro gualibet heb- domada, gua conlstitluentum fuerit incipiente post guartam hebdo- madam proxime seguentem, fabricae vel aliis rebus necessariis eiusdem ecclesiae appličandum.

Et gula praefatus d. Nicolaus dictae ecclesiae curam per duos menses cum populorum scandalo et animarum detrimento neglexit, dictus r. dominus condemnavit illum in poenam duarum sexagenarum, ex guibus comparare debeat vas parvulum argente- um ad conservandum venerabile Sacramentum Eucharistiae infra sex menses proxime seguentes, et ut dictum venerabile Sacra- mentum clave clausum retinere debeat sub poena unius sexage- nae, ut supra applicandum.

Item missale Romanum infra annum omnino comparare de- beat sub poena 4 sexagenarum, ut supra applicandum.

"Item ut monstrantiam aliguantulum fractam restaurari curet infra annum sub poena unius sexagenae.

Praeterea idem Nicolaus debeat per se vel per vicarium su- um in dicta ecclesia saltiem semel in anno publicare bullam die Cenae Domini Iegi consvetam ac decretum sacri concilii Tridenti- ni de clandestinis matrimoniis et dictum decretum observare sub poena unius sexagenae pro gualibet vice, gua con[stitluentum fue- rit, ut supra applicandum, nec non curare debeat, ut magister scholae, guem ipse in dicta parochiali ecclesia retinet, professio- nem fidei catholicae faciat juxta articulos a Sta Sede Apostolica propositos.

Praeterea etiam monuit, ut libros prohibitos, videlicet Adagia et alios, comburat vel laceret vel ad patres jesuitas castigandos infra 6 menses afferat sub poena 2 sexagenarum, ut supra api candum.

2 J8

Praesentibus venerabilibus patre Nicolao Sędkowsky sacer- dote Societatis Jesu, Benedicto Kotarsky canonico Mednicensi, Martino Gosleczki officiali rmi d. episcopi et me Stanislao Korze- niewski ejusdem rmMi domini visitatoris notario, in sacristia eccle- siae cathedralis Mednicensis. || 44 Į. Die 5. octobris.

Supradictus r. d. visitator jussit ad se vocari rmi d. episcopi officialem, gui est supradictus d. Martinus Goszliczki plebanus Vorniensis, et ipsum delato juramento de veritate dicendi intero- gavit ut infra:

Interog., guot canonici sint in ista cathedrali ecclesia? — R.: Sex et archidiaconus, — et facta replicatione dixit: Tres sunt sa- cerdotes: d. Balthasar, Kotarsky et d. Nicolaus, alii non sunt sa- cerdotes.

Interog., guomodo dicti canonici sint obedientes d. episcopo? — R.: Sunt nunc obedientes, guia coguntur a rmMo d. episcopo, sed antea non fuerunt obedientes.

Interog., an resideant omnes in ista ecclesia? — R.: Non semper, imo raro, gula resident in suis villis, et illi, gui sunt sa- cerdotes, negligunt suum officium.

Interog., an incedant semper in habitu et tonsura ciericali- bus? -— R.: Vix tamen unus d. Nicolaus Daux canonicus incedit in habitu et tonsura, — et facta replicatione dixit: Alii clerici, gui sunt in ecclesia, negligunt habitum (et) tonsuram, — et facta rep- licatione dixit: Ego moneo illos, ut ferant habitum et tonsuram clericalem, sed non curant.

47 1, Dicta die 2. octobris.

In domo rMi d. episcopi r. dominus fecit vocare Joannem de Skrzinno vicarium dioecesis Gnesnensis, gui ex relatione custodis ecclesiae cathedralis administrat sacramenta in eadem ecclesia et guiin ecclesia, dum dominus illum interogabat, irridebat, cui Joanni praefatus dominus detulit juramentum de veritate dicendi et jura- vit tactis etc.

Inprimis interogatus, guid faciat in isia civitate? — R: Ego sum vicarius et mansionarius, — et replicando domino dixit: A rmo

= Ba

sum mansionarius et a canonicis vicarius, — et iterum dixit: Ab omnibus canonicis.

Interog., an canonici omnes resideant in ista ecclesia? — R.: Non resident nisi unus Mathias Strykowski, gui ecclesiaė non est profiguus, guia non est sacerdos, tamen acolitus.

47a I. Die 3. octobris Medniki.

Interog., guot canonici sint in ista ecclesia? — R.: 6 et sep- timus archidiaconus: primus archidiaconus, gui vocatur Mathias Klodzinszki, 2. Benedictus Kotarski, 3. Petrus Petkowicz, 4. Ni- colaus Daux, 5. Balthasar Uliczki, 6. Ambrosius Beinarth, 7. Ma- thias Strykowszki.

Interog., an isti canonici soleant residere vel vicarium habe- re? — R.: Non habent vicarios praeter archidiaconum, gui nunc

secum adduxit suum vicarium, et Petrum Petkovicium, gui tenet me suum vicarium, et isti ego servio personaliter.

36 /. Die 30 septembris anno guo supra.

R. d. Targuinius Peculus etc. visitator ut supra accessit ad

ecclesiam in Koltymiany, guae est parvula, sed nova, in gua inve- nit guendam sacerdotem senem, inprimis ostendit literas faculta- tum et deinde detulit juramentum de veritate dicendi etc., et ita juravit. Postea illum interogavit prius, guomodo ipse vocetur? — R.: Jacobus Ponikiewszki Plocensis dioecesis et sum hic vicarius, plebanus vero est d. Nicolaus Korizna canonicus Vilnensis. 37 /. Interog., an in ista parochia sint multi parochiani? — R.: Sunt multi, sed pro majori parte haeretici, — et iterum interoga- tus dixit: Ego audivi, guod sunt etiam aligui idolatrae, gui adorant serpentes, arbores, lapides et alia, sed ego nescio, gui sint et ubi sint*.

* Visi kiti kunigai vizitacijoje sakosi nežiną apie stabme/dystę.

— 77 —

Interog., an calleat linguam Samogiticam? — R.: Partim scio, guia fui in ista regione 18 annos.

Interog., an, guando concionatur, doceat populum doctrinam christianam? — R.: Soleo concionari diebus festivis, - et facta replicatione dixit: Soleo concionari lingua Polonica, sed Orationem Domini, Salutationem Angelicam, Articulos fidei et Decem prae- cepta lingua Samogitica.

Interog., an isti parochiani soleant confiteri et communicare? — R.: Raro confitentur et non sunt in hac civitate guatuor vel guingue, gui istud faciant, — ėt facta replicatione dixit: Isti con- fitentur lingua Samogitica, — et iterum interogatus dixit: Parum

servant festa et multi etiam comedant carnes tempore prohibito praesertim extra civitatem.

... Et iterum facta replicatione dixit: Ego intelligo confitentes Samogitice et etiam aliguantulum Ioguor, guia fui in istis regioni- bus 18 annos, — sed facta experientia ostendit se parum scire Iogui Samogitice.

1609 m. birželio mėn. 23 d. Žemaičių žemės teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta padalinti Babėnai tarp Vaidilos palikuonių.

Iš Žemaičių žemės teismo knygų Vytauto Didžiojo Universitelo Bibliotekoje.

Jlera oT napomen=ba CbiHna Boxoro THCe4a MIeCTCOT gėsATOrO meceija HioHa ABanųaT TpeTero Aha. Ha poKOX 3e€MBCKHX CYAOBKIxX soanyr. ..

3a npsiTO4eH'eMb CnpaBbi 3 peHeCcTPY NOCTAHOBHBbLUIMCe 046- BHCTO Y CYLY 3€MeHKH rocnogapckWw 3eMbnKW YJKoMoKWTCKOW naKto Kacnep HOp'esn4 uepe3 ymouoBaHoro cBOero naHa ABckrytieTblHa Cynzekrodna nogHešLubi nO30Bb 36MbCKHH 3 HanKCOM Ha HEeM TpOHra npHBonaH+A NO 3eMAH rocnogapckHx 2€MbAH ŽKOMOKTCKO: wHaaa Mukonaa BanTpomeesuva [laBkbuiy, | KaHOoBbHKKa OMOWT- cKOro, 4 G6paTbi0 ero pomoHyo CTranuwcnasa a BonTexa BanTpo-

— 78

MeeBH4OoB [laBtkbLIoB», Conomona' BanrpoMeesnya a Mukonas Merposwva, Kpuuuerosa Mukonaesuua, KpeicTbiHy, AnknGeTyY a LljacHyo = Mukonaes(Hjb, [lopoTy BanbrpoMeeB=Hy, Mapry a KrenbapyTy TomauioBeHbi, 30e4eio AnvapeesnHy Mukonaesyio BonTexa Anosuva 4 moHy ero Ansury CranucnasoBtHhy, HOp'a Kacneposwva 4 mOoHy ero KpiicTbiHy CTaHucnasoBbHy, Mukonaa Lilbimouosusa, KrenbnpyTy a 3oeneo Anosen, AnkeGeTy Muko- naeBeHy, Aky6oa Mukonaesuva CnonbueBbcKOro HW woHy ero Ap- B4ry TomauieBbHy >KonnepoBtHy, Anama a Upurop'a TomaueBu- uoB+b, Nlyųbiio TomauuoseHy, Annpen BanTpomeesnua, Marea CrTa- HucnasoBKua, BanTpoMes AnoBuva KunueBckoro K MankOoHBKY ero Anwmve6ery? PocnasosxHy, Aneny a ĮopoTy a KpeicTeiHy AnoBtHo“ pony CwpnyTesoro, — MaRrejaneny CrauncnaBoseHy CkHWpBOW- HoBbHy Mukonaesyvo, Ana a Cranncnasa LilachoBWyoB+ 4 Man- MOHOK MXb Opiiynio a Mapbiny MAHoBtHo, EpoHwMa a KHA3A KOp's, nneGaHa GeTbiIKrOnCKOro, BanTpoMeeBWwoB+ CKHpBOKHHOBT, Cranwcnasa Kroraprosuwa Bano6peckoro 4 moHy ero Mapry Map- TWHOBBHy, UaHbHy CTraHucnasoBeHy, AnBury BonTexoB»Hy AHb- ApeeByro H CbiHOoBb e4w BanrpoMmea, Merpa a CranncnaBa Anvnpe- eBW4oBb, AM6pomes LilbiM+KOBH4a 4 mOoHy ero [lopory AuoBkHy, tOp's AnoBuva H mOoHy ero AnoseHy, MNononeio AkyGosbHy Muko- naeByio pony Cauesoro CavesnvoBo, — W ĄOBefLUIb! TOrOo nO3By K poky 32 HWM+B npsinanoro HanWCoMb H O4eBMCTbBIM npH3HaHbeM+ B03Horo Merpa MonkoBnua 4 32 nocTaHOBEHBeMb Ky || po3npase CTOPOHb! NOs3BaHOe YHHHN ManoGy C TOrO nOosBy O TOMB, HXB AeK OHMW, OCO6b! BNpOA pe40HbIe, MaiOYbi NOoĄ COG0K0 GonueK RrpyKb- TOBb BCSHIKMXbB OPOMbIX H HEeOpeMbIX, NeCOBb, raeBb, CEeHOMKaTeH, ĄbiPBaHOB+, NOrHOeBL, HaBO3OBL, CEnHLj> CTAPbIX K HOBbIX, MbILUB- HWKOBb, GOnoT, 3apocnew H Npopo6KOBL B bIHMEHBIO MX OTY43- HOMb, 3 HBIMB CNonHo(M), ejo BE4HbIMG ĄeNOM+ 3 HHMKW He p03- AenHOMb, O4HO AO uacy (po)a306paHoM+, B 3eMbnW >KOMOKTCKOKW Y BONOCTW BEeneHTLCKOKH neMavoM“, nposbiBaeMOM 37aBbHa B NOno Bo6anax, KrpyH=TOB Goniuywo WaCcTb K Ha nenbLibiX MeCTŲAX OAHW CaMHW AepMaTb HW YbIBAIOTB, a eMy Kacnepy B TbIX KrpyHbTeXx+ BCAKHX 36MbNeHbIX, 3BbIUIb MEHeHbIX 36MBAAX, SKHM KONBEK HME- HeM Ha3BaHbIX GbITW MOMKEeTE, 3 AeNy PpOBLHOro BO BbCeEMb OT HHX

1 CmhimoMoHa, 2 AnmeTeGy. 3 AnoBvHy, 1 neMavoK,

179 —

nonos4ųa npHxojMT eMy Kacnepy, a wM+ Apyras nonoBKLa, a OHH HeT A€eH Be4OMA ANNA KOTOPOe NpHYbiHb! POBBHO'O BE4HCTOro Aeny BOANYTB POAY M AMHWM AaTK MW nNOonoBKUb! eMY YCTYNKHTMW EeMyY He XOY4yTb Ky HeMaNOW RPMBBAe K LUBKOjJE Ero.

A no BbiųbiTaHBIO TOrOo nOsBy YMOLOBaHb!H CTOPOHb! sany- »040e nana Kacnepa HOp'eBswva nan» ABbKryLuoToiHE CoHbkronno BbIBOJ6Yb!, MKB eMy Kacnepy HOp'esuwy B TOM wMeHio BaGaHnax Mano LITO MHeW HMWKB NOonoBKUAa 3 POBBHOro AĄeny OT HHX no3Ba- „HbIX BOANYTB POAY M AHHMM MX HanembITo, NokNagan Ha M4CMe AMHWIO pony ero 3 nosBaHbIMH NOvaBbLibi OT npogka? x Bon- a(wna), KOTOPHK Men CblHOBb WOTbIpOX: Teipuna, flaua, CupnyTa a Cara, — no KOTOpWX, TO ecT no Tbipurenio, 324 MpaBoM ero np4- POKOHbIMG H HAGbITBIMS OT HHBLUHX yWaCcTHHKOBB, TO eCT CECTpbi9 6a6kw ero, KOTOpCe nNepe4 HAMH NMCTOBBHe OKa20Ban, OnHa 4acT emy Kacnepy HOp'esnwy HanemuTb, a Apyroe“ 4acTW nonoBKua Olaus 3a Kynneio“, || KOTOpPOe AoBOne4bH NoKnajan AKHCT CTapbiM na- Ha CTanncnasa AHoBKva, naHa TPOUKOMOo, CTAPOCTbi MOMOKTCKOTO: nucaHbiM? CTAPOCBELKHM NKCMOM Mon gaTo0 y Kpomax CenbTe- +6pa OgMWHaguųaTOro AHA, HHBAMKBTA OCMOFMo, "A6 NHUJeT+, HKB 3 AO- sBONeHBA ero MMAOCTW KaxHa, TbipuneBa u0pKa, npWHena co6e Ha 36M+bNOo OT4H3HyKO KW Ha [laHesbLibi3Hy, KyBNiOo OTUA MW, MYMKA Maua Mukonaesuua, KOTOpPKHK AeKW TO f[lanbiu, NpogaBbUIbi VaCTb CBOIO, 6e3n0TOMbHe 3 Cero CBeTAa 3LI0N, a 32 TbIMb, XOUA Gb! Ce 1uTO no HeM+b 30CTANO KFpyKTY WaCT4 ero, B POBbHb! AN MEMbI BCH y4aCcTHWKW, TO eCTb EMY TPeTAA 4aCT, a HMb NOsBaHbIMG NO 6paTu4 oHoro [lana, no Cupnyno a Cario, npogKox Wx, ABė uacT1H npuHanemkaT, — H 4OMABANCe YMOLOBaHbIM naHa Kacnepa HOp'esuva, a6bi emMy, naHy Kacnepy, Bcero TOro WMeKnba BaGūHt, TO eCT KOTOPH uacTW OAHKW NnpaBOME NpbiPOKOHbIME NO TbipLuNIO, Takb Me NOono- BKųa 34 Kynnemo OT [lana Ww TpeTA3 4ac7 no Namo C nonOoBHUb! 6€63n0TOMbHe 30W/5N0M, Cnanoro OT NO3BaHbIX 3 POBHOrO Aeny Gki- na NpbicymoHa.

A yMOLjOBaKHb:H OT CTOpOHbi nosBaHoe naKb Ahe Boryuis NOoBeAKA, HB eK CTOPOHA MOA AO AMHHMW HMYOro He MOBHTb H HeXaH TO Tak, HXB VOTbIPb! GpaT'A CbiHbi!? pokoHbIie Bouguna, ako Ha nMHKMKW noKasyeT6, Gkinu, ne4b Me eMy Kacnepy 3 pogy uacT

5 npopkax. 6 cecTpa. 7 ppyraa, 5 aakynnenyto, * nHCaKblM», 10 pOCkiHsi,

ra

ųeTBepTa3 npnHaneKKHT no Tbipiunio, CTOpPOHa MOA AO TOrO HHuo- ro He MOBHTb, ane UITO Ce ĄOTbiI4eT 4acTH [lana, KOTOPKHK 6e3no- TOM+bHe 3LIOAN, TOMbAbI a4 Ha nonoBKy 4aCcTHW ero ykasyeT CTOpO- Ha KynAK, ne4b He Ha YCIO ero nOonOBKLy OTb GpaT'MW ero Hanema- vyro Ha nonoBuLy 4acTH ero, a Apyroo!! nonoBWuoo OH Ua60Ban, 3KO CBOeI0 BnACTHOIO, H 4WeTBepTYKO UaCTb npojan TOT [laHbi Bo4- Aunosuų KaxHe BowTkKOB+He, KOTOpYKO OHa nponana ByTpumMy Mon- KeBH4Y, TO ecT npojky || nanu Bano6peckoe, — Ha WTO ABa AKC- Tbi aKO Toro [laHa, Tak» sH M TO6 KaxHbi nepen HaM4w noknagan, KoTOPWM6 nWuCcTOMB nNpHcMOTpeBbLUbICe TOT Kacnep HOp'esuų NOBEAMA, WKb CYT 3MbIUIBNeHbIe H eanuHBbie, HOBO YTBOpOHbie. 3a 4HMb OHa, na4Kw Bano6peckaa, 3KO TO CyTb CnpasegnKBKe M NO nponkax e TakOBbie Ce gOCTaneKW, 32 npaicery ce 6panal*. 3a 4bIMb YMOLIOBaHbIH 6H ĄOMaBANCe, a6bi 32 NpKCeroo eh TbIe NMC- Thi NpH MOlbi SAXOBABbLUb! TYKO 4aCT 4eTBepTYKO, 4acT no flanno, 84 BOAANYM TbIX NAHCTOBb NpHcy„MNW, a OCTATOK+ KTpyKbTOSb UaCcTH Alanesoe npaBoM+ CnanAKOBbiM+ B POBHb! Aen Ha HHX NOo3BaHbIX H manyrovoro HanemKHT+.

Eujo Te» OT TO6:K5 naH4 BanoopeckKoe yMOUOBaKbiH naHb Borywb noknajan nMCT npogka ero manoGnuBoro, naHa Kacno- pa, TO ecT Maua Mukonaesnua non gaTO0KO rojy TMCe4a naTCOT COpok nepsoro Meceua anpuna nponakb ero ABYX HHBB, OAHOe naaBaHoe Hasnpe, a Apyroe naaBanoe Ulune, pepy ee ByTpHMY MonkeBuvy. A yMouOBaHbIiM TOro Kacnnepa KOp'esnua manoGnu- 8oro H TOMy nKcTy!“ eanu+ 3apaBan, new YMOUOBaKbIM TO6 NaKK Bano6peckoe ĄOBO0AKHA TOrOo nMCTOM ero, nana Kacnepa HOp'eswa, Ha BpaAe 3€MbCKOMG CO3HAHbIM NOA AATOKO rony TMCe4a UIeCTCOT nepBoro Mecela HiOHA TpHHaUATOrOo AHA, rage OnKcyeT, WB 32 SbIObITEM» (Cc) CnOKOKHOro Aepkan—Aa 3 KrpyHbTy HuBK LUlunec OH Kacnep 3 manoHBKOKO CBOeI0 Ty HHBy ew BanoGpeckoe 3a kyn- neo nponka Wx or BanTrpomea Mauosuva npu3HasaeT, a MKD AeM OHb nano Kacnep HOp'esuu» BO TbBIMS NHCTOML CBOHMb, Ha ypa- Ae npbi3HaHbIMG, TYKO KYNAIO YMOUHMA, NOBLTOPE TOrOo AKHCTY AO 80HnNKHBOCTH HMKOTOpPOS NpHBOAHT He MOMET, WH AOMaBANCe, aGhi CTOpOHy ero, naHw BanoGpecckyto, NpH TbIX ABYX HHBAX BOANYT nO- KasaHoro nucTy || Gbin0 3ax08BaHo.

H apyryo. 12 Gpanu. 13 nMCTOB+»He.

Ligi 2

A 3a TbiMB 3n0By TOT Me naHb Borywt 3 GTOpPOHblM CBO8M nossaHoe, oT CraHucnasa AHgpeesuwva 4 6paT'W ero, AOBOAE4bI npojakbi OTUA ero naHa Kacnepa HOp'esuva HuBB! Hasaanoe Mpy- naBeTe Ha ConaHKy sm4WTa HeGoM+BuKky!ė oWuy ero Anpnpeio AHo- Buy, noknajan nWCT OoWja ero KOp'a CraHwcnaBoBWua non paToIO rony TWCe4a naTCOT CeMbAeCHTOrO MeCeLA CEHLBTEGPA CeMLbHaAUA- TOrO AHA 4 ĄOMaBAACe, ačbi NpH TOH HMBe 32 TbIMS NKMCTOM+G H 32 Aep:KaH'eMb AABLHOCTH 36MLCKO06€ CTOpPOHA ero Gbina 3ax0BaHa.. A YyMOLIOBaHbIM CTOPOHbIH skanyowoe NOBeAKA, MKL AeH OTEŲ, ero HHKOTOpPOe MOLA AO Npojamkbi (He) Men, 60 eu;o MaTKA ero a GaGka Kacnoposa 6 TOT wac!9 Ghina m4wBa, npo TO Np mHBOTė e4 npo- AaBaTMW He MOr.

lo Toro noknajan Apyru nucT CČraHucnasa KOuubKeBK4a, pe- „Aa ero mManyioGoro, NOA AATOKO rony THCe4a NATCOT CeMAECAT BTO- poro mecelja ee8pana OCEMOro AHA npojamMbi HHBb! M CEeHOMaT4 ero HaaBsanoe Henppunw Hal!“ Goyky ceeH'a, AO KOTOpOro AKCTY Wikb CTOPOHa mManyrovan HW4Oro He MOBKAa, AOMABANCe YMOLUOBa- HblH OT CTOpPOHb! nO3BaHOe, aAGki CTOPOHY Ero NPHW TOH HHB H Ce- HomMaTW ObI1O 3axoOBaHo. i

Emo TeKB Nnoknagan ABA AKCTbi TOrOKB OHUa ero KOp'a Cra- HHCNaBOBH4a, OAHH NOA AaTOKO "OAy TWCe4a nNATCOT CeMT+AeCATOrO meceua anpwna ĄBaKanuųaTOoro AHA, AaHbiM Ha nNpojaky HHBbKH Krpasbwkenų H MbiWbH4k Angpėro AHoBKuvy, a ĄPYrM AKWCT+ B Aa- Te rOohy THMCe4a naTCOT CeMAeCAT WOCTOro MeCea CeHLTe6pa WJOCTOro AHA, AaHb! TOMyYK6 Annapero AHoBKuy Ha Npagamy HWBbi ua Gouky uasBaHoe!? KBapkanbi, — KOTOPHM NMCTOMb YMOUOBa- HIM CTOpPOHb! mManymouoe NnpHCMOTPeB+UIHICE NOBEAKHA, WB A6KH. TO -“cyT AMWCTbi O6apBa HenpaBAbisbie || 4 3MbICNeHbIe, a He TONKO Hikb HenpaBĄKBbIe, ane WH HenpaBbHbie, GO BO nNOA CTATYTOMb Cepen- -HMM W no yeane cowmy BepecTeHcKOro CnpaBoBaHbie MENH GbiTb Ha ypane CO3HaHbIe, a 34 TbIMb AO0MaBAnCe, a6bi 32 HEnpaBbHOCT'HO Ha CTOpPOHy ThIe NMCTb! OTAOMKbIBbLIbI, ane eMy, naHy Kacnepy IOp'eBnsy, TbIe KTpYHBTbI, HHBbBKY KrpasbmMeny H MHILHH4OK, TAK me HHBy Keapkany, Gbino npbicykoHO. A yMOLOBaHbIM CTOPOHKIH nO3BaHOe Ha TOMb, AKO TO NMCTb! CyT CnpasKgnKBble 4 C nognK- COM+b BNACTHO6 pykW OTLjA ero, Ha npbicėry Gpan ToMy CTaHucna-

14 neGombuKuy. 15 uacT. 16 Henppun nnnBoi, !7 naaBaKbie,

mA

By AnbApPeEBKHYY H 3a AEepKMAHbeML AABLMOCTK 36MLBCKOS O TbIĖ NTpDYHbTbi UMTHNCe M AOMABANCE, ačbi 32 TbIMH NMCTh! M 32 Aep- »XaHbeMb AABLHOCTH 3€MbCKO06 TI KTpyHBTH! CTOpOHe ero CTariw- cnaBy Angpeesnuy GbiAM NpbICYMOHhi.

Eujo TeM+ TOT Me naHb Borywt (0T) nana Crauncnasa DaBbkbuLi a OT naHa AkyGa CnoHbueBbCKOro H MHbUIBIXL y4a- CTHHKOBE C npaBOMb NHCTOBBHbIMG Ha NpblkynnK CBOe, KOTOpH S TOM Me nonK, npHnoBenaIoYbICe ĄOMABAN, AaGbi KOKBAbBH NpKH npa- Be CBO06Mb H RTpyHbBTAX KynbHbiX ObInM 3axOBAaHKW, AO TOrO TE+ npocun, a6bi GbihM saxOBaHKW npKW CcegnwcKax, GynoBaHGAX, Oropo- ex, Cajex, CawMaBbKaX, MNOrHOoAX, raeX, 3AapOoChnAxX KOMKLAbIM 3 HHX Bjane, a geny OKW eMy, Kacnepy KOp'esuuy, He GopoHaTe. Ha LITO YMOLUOBaKHbIU naHa Kacnepa HOp'eBu4a nosegKn, WKL A6H UITO 3 CBOeH nNMHKKW nOoKa3yeT NpbikynnK, TO HeXaKW C NOKOEM+b Y CB064 nWHWK ĄepKaT», TONKO BORNYr nepuioro AOMABAH'A CBOero NpocHn,. a6:i eMy Kacnepy vacTL npuHanemavan ky BbIAeNeH'IO 3 BEUKCTO- ro geny Gbina nNpbicyMoHa.

A TaK Mbi Cy4 3pO3yMeB+bLUK! C TO6 CnpaBbi, Tak» Me (C) CnO- poBb 06eiox CcTOpPOH KW (Cc) cnpaBb, nepenA HaMMW noKnagaHbIx, 80- BAY KOTOPbIX MH NMHMW MepeĄ HaMMW OKa3aHOoe BHEYb! TO ČbiTh, Mb eMy Kacnėpy HOp'esuvy, OT HHX, OCO6 noaBaHbIx, WacTb, | — NpOAOK HX, OT KOTOpOro NKKKIO pony CBOero BbIBOnAT», Bo(H)nun Men CbhiHOBb WOTbIpOX: Teipuna, [lana, CupnyTa w CaTa, -- no K0- TOpOM+b Tbipiuenio OAHa TOro WMeHn'a BaGanscKOoro 32 npasoM+ npbIDOMOHbIMb KW HaGbITBIM, a Apyrow wacTbi nonoBuųja no lauo 3a Kynneio TeipubneBO0KO HAneMbITO, a HL TOT (lahuco, KOTOPAK vacTH CBO6M, 9KO Ce BblUIeK Ha3Haubino, npojan nonoBKuy Teipii- nio, 4eTBepTYKO 1aCcT Npogan npoAKOM CTOpOHb! nosBaHoe MaprTei MapTbihosbHbi! BanoGpecKOoe, KOTOPbIMB AMCTOMb OT Hee OKa3a- HbIM MIKb YMOLOBaHbIM CTOpPOHbi Manyowoe eanbii» 3ajaBan+, npo TO eH, AKO CyTb CnpaBennKWBKe W TAKOBWe eK NO NpoAKaX AOCTa- nuce, npHcery BbIkOHaT HaKasyeM, BOjNYr KOTOpPKWX NMCTOB+ no [la- nio en BenoGpeckow Kynnu npojKOBb ee UeTBEPTYIO 4aCT NpbICy- mMaeM, a 34 TbIMb, MKXB TOT [laHwc BMO TPW 4acTW C NONOBHLĖS BONHO 30CTaBHBbLUbi 6e3nOTOMLHe SLJOn, HHO TbIe TPH WaCTH ME- bi HHMHK, ManyoubiM: KacnepoM+ a nOo3BaHbIiMM, Ha TPA 4acTK npMcyMaeMb H Tak TOT Aenh POBbHbIH H BE4biCTbIM MEbI HHMM Cc4asyeMb: eMy, manyrowoMy Kacnepy HOp'esusy, oAHy sacT no Taip-

Na

Wnro, Apyroe 4acT(W) nonoBWųy Bo4nyr npojka ero Kynnu OT fla- Ha MW C NOnOBKUe! TO6K6 1acTH [laHeBoe ppyroe, Ww weTBepTA vacT mpojkoM a no Hux BanoGpečkow caMow, Tenep noaBaHoW, BOnAYr AMCTOBbB KYNBYKX ĄOCTANA, NpPO TO TPH 4acTH Ha TPOe Ae- neww eMy, Kacnepy KOp'esnvy, uacT OnHy, a WM no3BaHbIMS UaCTM ABe TO6 nNonoBKUbi [lanesoe, a OCOGnWBe 4aCcTW no nponKax WX Cupnyrio a CaTio Hanemaubie CTOPOHE NO3BaHOe 3 pOBHOro Aeny npbi- CymaeM+b, 3aXOBYIOYH eujo Tyro BanoGpecTCKYKO NpH ABYX HHBBKAX, OnHow HaaBaHOow Lilunec 3a kynnėio npogka eW, KOTOpYKO kynnio OCOGnKWBe AMCTOM Ha ypane COsHaHblMb TOT Kacnep IOp'esuų || manyvowHK YTBePAMA, a Apyryvo HHBy HABbpe BOANYr NMCTY CTaporo, or Bano6peckow nokasanoro!“, no TOro eLjOo saxOByKOYb! CTanw- cnaBa AHbApees4ua npW HHBe H cenowaTųe HeHApuu, Tak Me Npei nKBbUe MpygaseTe, kKynnW HeGoxMbYuwKa ero oTUa AHvypea AKo- Bwya oT CTanucnaBa KOuuvkoBwua a HOp'a CraHucnaBoBKa, eo Te MX, CTOPOHY No3BaKylo, SAXOBYIOYb! Npbl BBCARHX NpbIKYnnaX+ MX, KOTOPHe B nMHKH4 H B poje CBO4M CupnyTesoM+ 4 CaveBom NFpyHbTb! BOANnYr npaBa nMCTOBBHOro Buane NpW KOMBAOM 3 HMX, fk MNOBOjOBbIX, Tak H OTNOPHbIX, 30CTABATH MalOT, KY TOMY 30CTa- BylOYb! HX Npb! BNaCTHbIX GynoBaK'ax, CenNKCKax, Oroponex, Canėx, CaNOBbKAX, NOrHOeX CBEIKbIX MW raeX MX KOKRBJOro 3 HKX BUANĖ, TONKO 3 pOBBHOro Aeny POBLHOCT KTpyHbTY, AKb AOGporo, Tak K anoro BOANYr 4acTeH MX HanemavbiX KOMBJOMY 3 HHX OTAABAHO W 3 pOBBHOro Aeny BbijeneHO GbITW MaeT. A ut CTanucnaBo AHv- ApeeBnų 3 uacTH ero, nana Kacnepa HOp'esnva, noka3an ABa nHC- Tbl, MeHe4H OTUA ero, NO POKOMb CEMBAECAT TPETHM M CeM+bAE- CAT UJOCTbIMb, KOTOPHe Mb BMO 32 CepeAHero CTATYTY panbie, okasyeTCe Ha Bpaze He CO3HaHbIe, Mpo TO OHbIe, AKO HEenpaB+- HbIe, Ha CTOPOHY OTAOMbIBbLIbI, A TbIe KFPYHBTb! HHBbKy KrpasB- MENY M MbIUIBHKYOK, Takb e HHBy KBapkany emy, nany Kacnepy KOp'esnsy, ManyrowoMy NpbicyKaeM.

Ha KOTOPHM+ AeKpeTe HaLJoM CTOpOHkbi 06ej6€ nepecTanw, onHOo OH, CTaHHcnaB+ AnbgpeeBKų, MEHeYW C006 TOT AeKpeT Haut 92 HenpaBtHbiM B OTCYKEHBIO ABYX HHBOK?? W MbILUBHHKY nOMe- MeHOro, aneneBan C TbIMb AO Cyjy TOnOBLBHOro TPbI6GyHanCKOroO, KOTOpO6 anenaubiM Mbi CYĄ e€MyY AONYCTHNM.

1š noxasaHoK. |! HKBOXx.

EK A

Akok+b Ha BblkOoHaHbe npucer4 BanoGpeckoW pOK ĄeėH+b TPe- THMW npKuce3e 3NO0KOHbIH npHnan, oh Kacnep KOp'eswų ee AO np4- cer4 He Benyw, caM A06poBonHe || Bbi3BOnKn, 32 4H(M) Mb! CYA6 K 6ė3+ npHcerK eH 32 TbIMH AHCTb! pH KynAKW eh 4WeTBEpT0e 1acTH or [lana 3axOByeM+, AKOM: H POK TOMy po3Aeny HX CKnajaeM+ BO a86 Henenu no CBeToM Muxane 8 cem poky TMCe4a LUIeCTCOT Ae- BATOrO, KOTOPbiM p03jen HX TOrOo poky npeinanoro 3a4aB6i1HCe npH BO3HOM 4 CTOpOHE CKO(H)YOH GeiTW ma(e)r. Koropaa cnpasa 8CT AO KHWr 3€MbCKMXL SanKcaHa.

Kitų dokumentų turinys.

1. 1591.VII. 25. Pavandenio valsč. antstolio Jono Venclova- vičiaus Limantavičiaus kvitas, kad jis įkišęs į sieną Badaukių vaito namuose šaukimą, rašytą Merkeliui Šemetui ir jo žmonai Žemai- čių kanauninko ir oficiolo, Kražių koplyčninko, kan. M. Daukšos byloje dėl Badaukių ir Vizginių. — Orig. Kauno Arkiv. Kurijos ar- chyve, Kražių bažnyčios raštuose.

2. 1597. X. 15. Žemaičių žemės teismo sprendimas žeminin- ko Luko Jucevičiaus byloje su Pajūrio tijūniene Darata Šimanaite Mitkevičaite Stanisloviene Šemetienė dėl nedavimo tiesos savo Karklėnų dvaro tijūnėliui Stanislovui Raslutaičiui, kuris sumušęs Luko Jucevičiaus dukterį Daratą. Tiesos jam nebuvę duota todėl, kad Šemetienės įgaliotinis pareiškė jį neturint savos žemės (neo- sely), tegyvenant po kun. Daukša, todėl negalint pačiam ieškoti tie- sos, o jo ponas (Daukša) už jį nebuvo skundęsis, ir Lukui Juce- vičiui norėjusiam įrodyti turint savo žemės, tai nebuvę leista. Dėl to teismas priteisė iš atsakovės muštinį grašių, bet kadangi jis ne- parodęs teismui turįs savos žemės (oselost), teismas nutarė, kad dėl jo skriaudos turįs skysti jo ponas. — V. D. Universiteto Bib- liotekoje.

3. 1604. XI. 15. Žemaičių kanauninkas, Kražių altarista kun. Daukša, Badaukių ir Vizginių ūkininkų, kuriuos jis esąs pasodinęs dvaro žemėje ir davęs 10 valakų, prašomas, kad prie tos žemės pridėtų dar 3 valakus ir nustatytų tokias jų pareigas, kad jie netu- rėtų jokios tarnybos eiti, nusprendžia, kad jie turėsią duoti nuo va- lako po 2 kapi grašių, !/> statinės rugių ir t.t.—— Nuorašas || Že-

BR

maičių kapitulos aktų knygoje 1620—1638 m. I. 63, Kauno Arkiv. Kurijos archyve.

4. 1606.1.30. Žemaičių žemės teismo sprendimas dė! Že- maičių kanauninko kun. M. Daukšos skundo per savo įgaliotinį Au- gustiną Sangailą, kad 1601.l. 15 d. Jonas Stanislovavičius Šiukšta ir jo žmona Alžbieta Juraitė pasiskolinę iš kan. M. Daukšos 20 kapų grašių, kuriuos turėję grąžinti kan. M. Daukšai 1603 m. per savaitę po Velykų Varnių kanaunijoje, bet, mirus Šiukštienei, nei pats Šiukšta, nei jo vaikai, Šiukštienės įpėdiniai, negrąžinę skolos, todėl prašoma atiteisti iš Šiukštos pusę skolos su dviguba pabau- da ir nuostoliais, iš viso 40 kapų gr., 0 iš Šiukštienės įpėdinių an- trąją skolos pusę, 10 kapų grašių. Atsakovams Šiukštams nestojus teismas, vadovaudamasis A. Sangailos pristatytu paskolos raštu, nu- sprendė atiteisti visą prašomąją sumą ir 2 kapas 20 grašių teisimo pinigų (peresud), kuriuos ieškovas sumokėjo teismui. — V. D. Uni- versiteto Bibliotekoje.

SMULKMENOS. XIV.

Daukša savo Postilėje šalia me//aš/rdumas (pav, mėiia- Girdumą 2025,) ir m/e/aširdumas (pav., mietaBirdūmo 11425, 14414) dar vartoja ir ma/lonėširdumas (pav, matoneBirdūmo 32445, malėneBirdumo 61540) bei me//anėš/irdumas (pav., meitaneBirdūmo 354). Šitų dalykų, man rodos, korektūros klaidomis negalima laikyti. Tai veikiausiai yra paties vertėjo klai- dingai sudaryti sudėtiniai žodžiai iš m/e/aširdumas arba mei/ašir- dumas 4 malonė lygiai taip pat, kaip vokiečių kalboj yra atsiradę Gerdummigkeiten (Raumlichkeiten, geraumig), Hofschaar (Hof- lingsschar, Hofstaat) ir kt., plg. H. Weimer, Psychologie der Feh- lerž (Leipzig, 1929) 65t.

Pr. Skardžius.

Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis (Telega).

Apie 1653 m. Kėdainiuose išleisto lietuviško evangelikų gies- myno! antrojo leidimo redaktorių ir iš dalies vertėją Steponą Jauge- Iį ligi šiol teturėjome keturias žinutes. Visų pirma, paties giesmyno įžangoje sakoma, kad tas giesmynas esąs dievobaimingo vyro pono Stepono Jaugilio Telegos, Kėdainių burmistro ir pilietinio Kėdainių bažnyčios senjoro, darbas, jo verstas iš lenkų kalbos ir kitų taisy- tas. 1653 m. reformatų sinodo protokole St. Telega, Kėdainių gy- ventojas ir burmistras, taip pat vadinamas tų giesmių vertėju? Trečia žinutė tai prierašas prie Jonušio Radvilos 1653 m. ko- vo mėn. 18 d. laiško dėl to giesmyno savo Kėdainių vietininkui*: „Žinok Tamsta, tai tėra mūsų kunigų fantazija, kad ten autorium nurodytas pats Telega“. Ketvirta, nurodant Jonušio Radvilos 1650, II, 13 d. rašte Kėdainių liuteronų bažnyčios sklypo sienas, pasaky- ta, kad tas sklypas siekiąs burmistro Stepono Telegos žemę*. Tai visa. Nors Steponas Jaugelis ir negali būti pavadintas tikruoju giesmyno vertėju ar autorium, kaip teisingai yra pažymėjęs Jonu- šis Radvila, nes jo giesmynas tėra naujai perredaguotas M. Petke- vičiaus giesmynas, vietomis beveik nekeistas net pirmojo leidimo tekstas, vietomis visai naujai verstas, bet lietuvių literatūros istori- joje jo vardas negali būti nutylimas, svarbiausia, gal būt, todėl, kad jis yra pirmas tikras miestietis, pono valdinys, pasireiškęs lietuvių inteligentų, ėmęs rašyti lietuviškai. Todėl ir tas nedidelis doku- mentų pluoštelis, nors nieko nesako apie Stepono Jaugelio litera- tūros darbą, neturėtų būti visiškai neįdomus kultūros ir literatūros istorikams, nes jis parodo visuomeninę būklę to pirmojo miestie- čio inteligento, ėmusio rašyti lietuviškai.

! Vaclovas Biržiška. Lietuvių bibliografija. Nr. 63 ir papildymai.

2 Chr. S. Stang. Archivalia,. — Arch, Phil, III, 1932, 28 psl.

3 Apxeorpa+nueckiA C6G0pHHK+ AOKYMEHTOSL,.. VIII, Buncna, 1870, 367 psl. 1 Ten pat, 306 psl.

Daugumas rašiusių lietuviškai XVI ir XVII amžiuje buvo ba- jorai. Pirmasis žinomųjų rašytojų Abromas Kulvietis yra kilęs iš žymiausių Kauno apskrities bajorų — Ginvilos giminėsš. Kun. Mi- kalojus Daukša, kurio tėviškė yra Kėdainių apylinkėje, Babėnų lau- ke*, yra kilęs iš Vaidilos giminės bajorų. Merkelis Petkevičius, buvęs 1581—1608 m. Vilniaus žemės teismo raštininku (ne Tribu- nolo, kuris savų raštininkų neturėjo), yra kilęs iš Giedraičių bajo- rų, bent 1567 m. kariuomenės sąraše jo tėvas Jonas yra pažymė- tas Giedraičių kunigaikščių tarpe. Kastantinas Sirvydas (ne Šir- vydas, kaip paprastai sakoma) turėjo būti kilęs iš bajorų Sirvydų —- jo tėviškės dvareliai turėjo būti Dabužiuose ir Griežionyse, ne- toli Anykščių. Tai vis tikri bajorai. Martyno Mažvydo ir Jurgio Gedkanto kilimas nėra tuo tarpu aiškus; juodu, gal būt, buvo kilę ar iš miestelėnų, ar iš ūkininkų, kuriems pavyko gal prisiplakti prie bajorų, bet šiaip ar taip, jeigu juodu ir nebuvo bajorai, tai bent dėjosi bajorais.

Šitų rašytojų tarpe vienas yra visiškai nebajoras, tikras mie- stietis Steponas Jaugelis, vadinamas Telega, Radvilų valdinys, ilgus metus buvęs vienu dviejų Kėdainių burmistrų. Jo pavardė yra Jaugelis. Telega tebuvo pravardė, ir, kaip matyti iš formos „Te- legovič“, ne jis, bet jo tėvas Baltrus buvo pramintas Telega; ilgai- niui ta pravardė atiteko jo sūnui Steponui ir po to toliau, tur būt, šito sūnui taip pat Steponui“, kuris 1663 m. Kėdainių inventoriuje pavadintas jaunesniuoju. Nors kartais Steponas Jaugelis ir buvo vadinamas žemininku, kaip laikęs įkaitu bajorišką žemę Babėnuo- se, bet tas pavadinimas neturėjo tikrosios žodžio reikšmės. Nei viename to laiko bajorų akte, sudarytame Kėdainiuose ar Babė- nuose, kurių nemaža esu matęs, neteko užtikti Stepono Jaugelio nurodyto liudytojų žemininkų tarpe. Bajorai, matyti, laikė jį sveti- mu žmogumi. Dėl to jis, tur būt, buvo vadinamas dažniausiai Te- lega atskirti nuo gyvenusių prie Kėdainių bajorų Jaugelių. Doku- mentai duoda ne tik Stepono tėvo, bet ir jo žmonos vardą; ji bu- vo Ona Adomaitė Burnaitytė.

5 Praeitis, II, 414 psi,

6 Tauta ir Žodis, VII, 1931, 354 psi.; žr. APh. IV, 67 psi,

? V. Biržiška spėja, kad Steponas Telega, buvęs vėliau Raudosparnės svangelikų kunigu, yra burmistro Stepono sūnus. Tai, tur būt, bus tas pats jaunesnysis Steponas Telega.

Daugiausia žinių apie Steponą Jaugelį duoda sudarytas 1811 metais Babėnų, arba Didžiųjų Daukšių, dvaro dokumentų sąrašas, esąs privatinėse rankose, iš kurio žinias apie kan. M. Daukšą esu paskelbęs pirmiauš. Iš jo matyti, kad Steponas Jaugelis buvo ga- na turtingas, buvo paėmęs įkaitu iš bajorų nemaža žemės Babė- nuose, kuri susisiekė su kan. M. Daukšos tėviške. Ėmęs valdyti 1631 metais dvarelį Babėnuose, St. Jaugelis negalėjo neišgirsti apie savo kaimyną, mirusį prieš 18 metų kan. M. Daukšą, kuris buvo rašęs lietuviškai katalikams, ir gal tai paskatino jį imti rašyti evangelikams. Rinkdamas žinias apie M. Daukšą, buvau girdėjęs, kad visai neseniai, jau po karo, Babėnų apylinkėje sudegę vieno dvarelio namai, kuriuose buvę nemaža dokumentų; tai buvę tie dokumentai, kurie sužymėti 1811 metų sąraše. Ten pat buvę ir sudegę daug senų evangelikų knygų. Man tada atrodė nepatikima, kad kan. M. Daukšos tėviškėje galėjo būti likę evangelikų knygų. Kadangi ten buvo ir St. Jaugelio dvarelis, tai atrodo visai galimas dalykas. Tai galima būtų išaiškinti suradus ir apklausinėjus mačiu- sius ir varčiusius tuos raštus žmones.

Kaip matyti iš 1647 m. dokumento, St. Jaugelis vertėsi nė tik žemės ūkiu, laikydamas įkaitu dvarelį, ir, tur būt, smulkia pre- kyba, kaip ir kiti miestiečiai, bet ir eksportine prekyba su Kara- liaučiumi. Jis buvo vienas žymesniųjų ir turtingesniųjų Kėdainių miestiečių, 1631—1666 m. buvo vienas dviejų Kėdainių burmistrų. Nepažymėjimas jo burmistru 1663 m. Kėdainių inventoriuje dar ne- rodo jo nebebuvus burmistru, nes ir antras burmistras Petras Zig- mantaitis tame inventoriuje vieną kartą tėra taip pavadintas. Kad ir turėdamas, palyginti, augšią vietą ir būdamas turtingas, bajorų aky- se jis tebuvo kunigaikščio Radvilos valdinys. 1645 m. birželio mėn. 20 d. susitarime dėl jo valdomo Babėnų dvarelio jo vardas nei nepaminėtas.

Išskyrus 1811 m. dokumentų sąrašo ištrauką, visi kiti duoda- mieji dokumentai paimti iš Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliote- kos rankraščių skyriaus.

K. Jablonskis.

? Tauta ir Žodis, VII, 413—415 psl.

Dokumentai apie Steponą Jaugelį (Telegą). 1. Iš Babėnų dvaro dokumentų sąrašo!.

1631. apr. 12. sprawione, eodem junij 21. w ziem. zmudz. przyznane, prawo zastawne od Samuėla Stanislawowicza i Alszki Janowny Miniattowny Jasowiczow Steffanowi Telegowiczowi Jaw- giellowi, burmistrzowi kieydanskiemu, na įmienicze oyczyste i po stryiach spadte Babiany za summę 400 kop gro. lit, oprėcz cztė- rech niw, wprzody Pawlowi Michatowiczowi udzielnym prawem zastawionych, z extraktem.

(37 psl.)

1631. maj 20. pisane, eodem junij 20. w ziem. zmudzkim przyznane, prawo zastawne od Stanistawa i Alszki Kasprowny Juszkiewiczowny Ambrožejewiczow Steffanowi Telegowiczowi Jaw- giellowi na szmat gruntu w Babianach, nabytego zamianą u Pawla i Anny Burnajejowny Michatowiczow, zwanego Tarpukiemis, a przylegtego stroną jedną do plotu i domu dziedzicow, drugą do domu zastawnika, a koncem jednym do btota i ruczaju Naksza nazwanego, drugim do wygonow caley okolicy, w summie 40 kop. gro. litt, Zz wypisem.

(32 psl.)

1631. 9br 1. dane, 1632. januar. 12. w ziem. zmudz. przy- znanė, prawo zastawne od Krzysztoffa Andrzejewicza i Reginy Hrehorowny Konczowny, bywszey Janowey Medekszyny Szopow- skich Steffanowi Telegowiczowi Jawgiellowi, burmistrzowi kieydan.. na niwy w Babianach od pierwszego męža sobie zapisane, przez niego u Marcina Roszczewskiego kupione, Weckuniszki zwane; Z tych niwa 1-na zwana Apidemie stare, jedną stroną od Biatobrzes- kiszek, z drugiey strony Kunigielow, a kohcem jednym do ruczaju i sadzawki Kaspra Juszkiewicza, 2-gim do wypustow Eygiliszek, na tey niwie sieje się zyta pol beczki; 2-ga niwa Paglošnie, stro- ną jedną przy gruncie Kunigielow, drugą przy Biatobrzeskich, kon- cem jednym do gošcinca, 2-gim do wygonow przyworciow, na pėl solanki zyta siania; 3-cia Palepie, jedną stroną przy gruncie Ku-- nigielow, drugą Bialobrzeskiszek, konhcami do gruntow Kaspra Jusz-

1 Žr. Tauta ir Žodis, VII, Kaunas, 1931, 413—414 psl.

M

kiewicza, na pėl solanki zyta siania; na 4-tym mieyscu dyrwan ni- wa uroczyszczem Pažarnies, z jedney strony przy gruncie Pawla Michalowicza, 2-giey Kazimierza Dawkszy, koncem jednym do go- šciica z Datnowa do Kieydan idącego, 2-gim do gruntu Wirszy- 4ow, od solanki wysiewu zyta; na 5-tym mieyscu takže dyrwan po- dobniež nazwany Pažarnies, Iežy stroną jedną przy gruncie Pawla Michatowicza, drugą przy gruncie Dawkszy, kohcem jednym do lasu Jozeffa Zygmunttowicza, 2-gim do drožki z Babian do Kiey- dan idącey przez Wirszyle, rėwniež od solanki siewu, — w 15 ko- pach, Zz wypisem. (32/33 psl.) 1631. X-br 13. datt., 1632 januar. 10. w ziem. zmudz. przy- znanego, wypis prawa zastawnego od Stanistawa i Jana Adamowi- czow Dowmonttow Steffanowi Barttomiejewiczowi Teležynskiemų, burmistrzowi kieydanskiemu, na grunta wszystkie oyczyste w Dow- monttach za summę 22 kop gro. (33 psl.) 1633. febr. 2. dane, eodem maja 30. w ziem. zmudz. przy- znane, prawo wlewkowe przezastawne od Stanistawa Urbanowicza i Doroty Stanislawowny Biatobrzeskiey Paszkiewiczow oraz od Jadwigi Juriewny Juszkiewiczowny Dawidowey Rostlawowiczowey Steffanowi Telegowiczowi Jawgiellowi, burmistrzowi kieydanskiemu, na polowę jmienicza Babian po obapot rz. Datnowki za summę 100 kop gro. litt., częšcią w prezysku prawnym, częšcią W posa- gu przez Paszkiewiczow u brata Samuela Biatobrzeskiego posia- dane, razem z przykuplami u Urszuli Marcinowny Butrymowny, od Rostawowiczowey zaš takže za summę 100 kop gro. litt. na drugą pėlowę rzeczonych Babian przez wspomnionego Biatobrzes- kiego Reginie Dawidownie Rostawowiczownie žonie swey zapisaną, a przez cėrkę matce przelaną, z ewikcyą na Golniach, z wypisem. (33 psl.) 1638. /-br 28. Prawo wieczysto przedažne od Krzysztoffa Andrzejewicza i Reginy Hryhoriewny Konczowny Szopowskich Steffanowi Teledze na dwie niwy gruntu w Babianach zwane Pa- žardies, od wysiewu obie po solance zyta, z iych jedna Iežy bo- kiem jednym do Pawla Michatowicza, 2-gim do Kazimierza Dawk- szy, koncem įednym do gošcinca idącego z Datnowa do Kieydan, drugim do gruntu siota Wirszulcow, niwa 2-ga takož bokiem jed- nym do Pawla Michalowicza, 2-gim do Kazimierza Dawkszy, a

01

koncem jednym do Jozeffa Zygmunttowicza Skowmina, 2-gim do drožki idącey z Babian do Kieydan przez siolko Wirszulce za 40 kop. (33/34 psl.) 1642. jan. 28. Obwieszczenie od Stanislawa Paszkiewicza Stef- tanowi Telledze do okupna jmienicza Babian, w zastawie będącego. (34 psl.) 1643. jun. 1. datt, eorundem 9. w ziem. zmudz. przyznane- go, wypis prawa wieczysto przedažnego od Samuela Stanistawowi- cza Jasowicza Babianskiego Marcinowi Skirmonttowi na dwie czę- šci jmienicza Babian, jednę po bracie Jędrzeju spadlą, w zasta- wie u mieszczanina kieydanskiegė Pawia Palka będącą, drugą wlasną, takže mieszczaninowi kieydanskiemu Steffanowi Telledze w 130 kopach zastawioną, wogė! za 400 kop gro. (34 psl.) 3646. jun. 20'. Dekret ziemski zmudzki do tr-Ilu zaappello- wany, w sprawie Marcina Skirmontta z Steffanem Telegowiczem Jawgielem i Pawlem Michatowiczem Palkiem, mieszczanami kiey- danskiemi, co nieprzyięcie summ zastawnych, mianych na jmieni- 6zu Babianach, i o niezwrėcenie maiątku wlašciwemu dziedzicowi. (64 psl.) 1662. maj 3. z grodu zmudzkiego wypis processu przy pil- nosci od Steffana Tellegi, burmistrza kieydanskiego, na Stanislawa Paszkiewicza o nieliczenie summy zastawney na folwarku Babia- nach Butrymowiczach mianey. (65 psl.) 1662. 8-br 12. z ziemstwa zmudzkiego wypis jntromissyi przy prawie przedažnym od Stanistawa Ambrožejewicza Piotrowi i Szczęšnie Romaszkownie Juszkiewiczom na dwie niwy w polu Ba- bianach ograniczone, jako to: jedna uroczyszczem Papelkis, wpar- Ja bokiem jednym do niwy Steffana Romaszka, 2-gim do niwy na- bywcy Piotra, a koncem jednym do biota Pelki, 2-gim do niwy Steffana Telegi; druga niwa, pod nazwaniem Stare Siedlisko, Iežy bokiem jednym do niwy Jęrzego Lidziewicza, 2-gim do Augustyna Kirbowicza, koncem jednym do niwy zwaney Pawalkis, 2-gim do rz. Datnowki, po koniec tey niwy Iączki na przestęp rz. Datnowki wparla do niwy Pawla Mikolajewicza, mieszczanina kieydaūskiego. (15 psl)

t Origa: 10; Zr. toliau tekstą.

1664. jan. 20. dane, eorundem 26. w ziem. zmudzkim przy- znane, prawo wieczysto przedažne od Stanistawa Urbanowicza i Doroty Stanistawowny Biatobrzeskiey Paszkiewiczow Steffanowi Piotrowiczowi i Krystynie Stanistawownie Misztowttownie Romasz- kom na įmienicze Babiany Butrymowicze, w zastawie u Steffana Jawgiella Tellegi, burmistrza kieydanskiego, będące, z wolnošcią okupna zastawy, za 100 kop gro. litt, Zz wypisem.

(35 psl.)

1666. jan. 6. pisane, eorundem 20. w ziem. zmudzkim przy- znane, prawo wieczysto zrzeczne, wlewkowe przezastawne od Stef- fana Jawgiella Tellegi, burmistrza kieydanskiego, Steffanowi i Kry- stinie Misztowttownie Romaszkom na jmienicze Babiany Butry- mowicze, z obu stron rz. Datnowki Iežące, za summę 400 kop gro. litt., kt6re sam od Samuela Stanistawowicza i Alszki Janow- ny Miniattowny Jasowiczow w takieyže summie trzymai zastawą, Zz Wwypisem i įntromissyą.

(35 psl.)

1680. apr. 18. czyniony, eodem maja 13. w grodzie zmudz- kim aktykowany, a 1681. 8-bra 8. do ziemstwa zmudzkiego przenie- siony, testament Steffana Piotrowicza Romaszka, przez ktėry na jmieniczu Babianach Butrymowiczach Jasoniszkach, od Steffana Tellegi zastawą posiadanych, oraz udzielnie na Ambroszkiszkach i na jmieniczu oyczystym Babianach, wogėt zH. 1100 Krystynie Sta- nislawownie Misztowttownie žonie wiecznoscią, a w tychže Butry- miszkach na įmieniczu Biatobrzeskiszkach, od Paszkiewicza i Bia- lobrzeskiey aktorow wiecznoscią nabytym, dožywocie zapisuje, z dwėma wypisami.

(35/36 psl.)

1688. aug. 1. Jntercyza czyli assekuracya od Konstantego į Jana przy plenipotencyi od 3-ciego brata Hilarego Steffana Mar- cinowiczow Skirmonttow Janowi, Piotrowi, Maciejowi i Marcinowi Romaszkom o wiecznošė įmienicza Babian Jasoniszek Butrymo- wicz, przez oyca u Samuela Jasonowicza nabytego, Steffanowi Jawgiellowi Telledze, mieszczaninowi kieydahskiemu, zastawionego, a od niego Steffanowi Piotrowiczowi i Krystynie Misztowttiownie Romaszkom przezastawionego w summie zHt. 1000, w ktėrey jnter- cyzie wyražają, iž za wiecznošč kop 130 groszy littt ugodzili się,

2-0

iz na ten rachunek 100 zii. juž wzięli, iž przy odebraniu reszty summy w umėwionym terminie prawo przyznač mają. (36 psl.)

1767. jan. 12. dane i tegož dnia w ziemsiwie žmudz. rosien. przyznane, prawo wieczysto zrzeczne kwietacyine od Kazimierza Zygmuntta na Wolanowie Wolana, skarbnika grodzien., aktora zbo- row ewangelickich žmudzkich, Raffatowi i Apolonii z Ancypow Si- powiczom, porucznikom xttwa Žmudz., služące, na to, įž zbor kieydanski o folwark Palkiszki Telegiszki Babiany, niegdyš do sie- bie naležny, a teraz w dzierženiu Sipowiczow będący, miat wielo- liczne do tychže Sipowiczow pretensye, o ktėre w trybunale wiedli proceder, to kiedy zagodzonym zostato, ewangelicy rzeczonego fol- warku wieczyšcie na Sipowiczcw zrzekli się, proceder umorzyli i ze wszystkiego zakwietowali, z wypisem.

(52 psl.) Proceder kuratorow i seniorow ewangelickich z Estkami, Chockiewiczami i Sipowiczami, akto-

rami dėbr Dawkszow, o folwark Palkiszkii Telle- giszki w Warkolach. .

Roku 1762. Žadnym dokumentem nie wyiašniono, za jakim prawem kommuniteta ewangelikow kieydanskich do folwarku Pal- kiszek i Tellegiszek weszta, wszakže byla w rzeczywistym onego dzierženiu za jakoweš pretensye, bo ony Alexandrowi i Annie z Mityanow Estkom, skarbnikom xttwa Žmudzkiego, i dalszym pusz- czala w arendę. Za następstwem czasu Estkowie folwark swėy Dawksze z przykuplami w okolicy Warkolach, gdzie Palkiszki i Tellegiszki są potožone, Jozeffowi Chodzkiewiczowi, porucznikowi xttwa Žmudzkiego, bez wyjątku wybyli. Chodzkiewicz to wszy- stko, podobniež bez wyjemku, Raffatowi i Apolonii z Ancypow Si- powiczom odprzedat. Ewangelicy o swe do tego folwarku (znač summowne) pretensye rozpoczęli ze wszystkiemi Dawkszow na- bywcami w trybunale wilefhskim proceder, ktėrego do konca nie przywodząc, pogodzili się i rzeczonego fclwarku przy ogėlney kwie- tacyi odstąpili. A w procederze tym transakta zaszte wyszczegėl- niają się następnie:

Processow ras 4 Pozwow z dowodami || || || 11 Excerptow aktoratow

m

Testymoniow

Status causae . ,

Obwieszczeh Z domodaini)

Dekret niestanny . 2

List poježdžy . |. || || 7

Przysiega na komportagi , A Ogėt sztuk. . 26.

DL a NN

(74 psl.)

2. Stepono Telegos ir jo sūnaus(?) paminėjimai 1663 m. Iap-

18.

kričio mėn. 8 V. Kėdainių miesto inventoriuje. „Rynek Wielki. „Pretykow

"Pierusza: Sona rynkowa od pulnocy.

[Ulica| Wielka. 26. Etėbian Telega sašų jeu Ei 38. Piotr. Zyg montowicž burmistrz: 78

Zaulek do lanuszowa!.

Druga strona. 79. Stephan Telega: Lk... 674. Plac niezabudowany. Ulica Krzywa..

samiai strona.

135, "Šiephan Telega ALTAS Plac niazabudowany. Ogrody i gumna przy ulicy Skobgo!skiey. Z iedney strony. Kaiuza p. Teleai.

1 ianasziwa.

„Ogrody: gumienne w koncu Uliey. laswonskiey.

18. Dilija strona.

Stephan Telega. |. || || || 186. Gumna y ogrody Januszowskie przy ulicy Krolewieckiey. 20. Koscielne saskie <... . „32 wolne, za sadzawką. Stephan Telega' <... . 884. "a L aa r M „Sznury Piktokiemskie Ne 34. 22. Šieotaa eiega: 51 2 [ pa ]

ĮStephan] Telega yz ynszemi siabrami.

25. Zasc(ijanek za Datnowką rzeką za daiėrais bi od granicy babianskiey szlachty nazwany Laski morgi Stephan A 6iaga tokarz. . „40, a 1 2. io kia zi. mi i Miedzy Žasktų panow Babianskich A prawem szlachetskim folwark

Stephan Telega <. . wolny, za prawem.

3. /š 71635 m. lapkričio mėn. 1 d. žem. Kasparo Jurevičiaus Juškevičiaus rašto, kuriuo įkėičia pievą Babėnvuose prie Stepono Telegos lauko.

Iš 1636 124 d. įrašo Žemaičių žemės teismo knygose.

Ja Kasper Juriewicz Juszkiewicz, ziemianin iego kro. msci ziemi Zmudskiey, czynie iawno y wyznawam sam na siebie tym moim zastawnym listem o tym, iz ia będąc pilno potrzebnym su-

i Šis sklypas, matyti, minimas 1650//13 d. Jonušio Radvilos rašte ASb VIII, 306 psl.

my pieniedzy, wziąlem y pozyczylem rekodaynych pieniedzy kop dwanascie gro. litt. v ziemianina iego kro. m. ziemi Zmudzkiey p. Michaytowicza Pawia, w ktorey sumie pieniedzy we dwunastu ko- pach groszy litewskich iemu, panu Pawtowi Michaytowiczowi, za- wiodlem y zastawilem sianožęc moie wlasną w ziemi Zmudzkiey w powiecie wielionskim w poliu Babianach Iezącą, nazwaną vro- czysczem Wadela, oyczysta, stroną! iedną do niwy pana Stephana Telegi, drugą stroną do niwy iego samego pana Pawla, koncem takže do domu wrot iego samego pana Pawla, drugim || koncem do gruntu sianožęci wszytkich sąsiadow, koszenia siana na wozow cztyry....

4. 71637 m. gegužės mėn. 8 d. Samuelis Babėniškis parduoda meėrgą žemininkui Steponui Telegai Jaugeliui ir jo žmonai Onai Adomaitei Burnaitytei.

Iš 7637 m. birželio mėn. 13 d. įrašo Žemaičių žemės teismo knygose.

Ja Samuel Stanistawowicz Jasowicz Babianski, ziemianin je- go kro. msci ziemie Zmudzkiey, czynię iawno y wyznawam tym listem moim, dobrowolnym wieczystym przedažnym zapisem, komu by o tym wiedziec naležato, iž ja maiąc czeladnicę moią wlasną dworną, wiecznemu prawu mnie z dawnych czasow od przodkow moich przynaležącą y podlegią, na ymie Giendrutę Grygownę, ni- komu w žadnym diugu nie zawiedzioną y nie obciąžoną, ale wolną swobodną, a potrzebuiąc na ten czas pilno pieniędzy na moię wla- sną potrzebę, tę zwysz mianowanę czeliadnicę Giendrutę Grygownę przedaiem i na wiecznosc miec spuscitem ziemianinowi || i ziemian- ce jego kro. msci ziemie Zmudzkiey panu Sczefanowi Teledzė Jawgiliowi y maižonce iego paniey Annie Adamownie Burnayciow- nie za pewną sumę pieniedzy, do rąk moich od nich obudwuch spolnie oddaną y odliczoną, za trzydziescie kop groszy litewskich, y zarazem rowno z datą tego listu mego s tey czeladnicy wiecz- nie wyrzekam sie, a w moc, w posesią, spokoyne szafowanie y rządzenie onę podaię pomienionym osobom. Ktory pan Sczefan Jawgil y malžonka iego wolni będą tą czeladnicą, ode mnie prze- daną, iako chcąc szafowac, do robot posylac y onę zamąž wydac, a po tym dziecmi y s potomstwem oney rządzic, osadzic na grun-

1 Du kartu.

AJ LS

cie swoim, y w niewolią one obracac, y komu inszemu zachcą li oddac, przedac samę y s potomstwem oney, ieslhiby Pan Bog dac raczyt, y tež zastawą puscic wolni będį, a ia Samuel Babianski sam przez się, malžonkę, dzieci, potomki moie ani przez žadnego powinnego y obcego cztowieka w tę czeladnicę ani potomstwo y rzeczy ruchome, jey naležące y ktoreby na potym nabyla, ws'ę6po- wac sie, z mocy y posesiy osob zwysz mianowanych odymowac y przeszkody czynic nie mamy, ale iescze opisuię sie tym lisiem moym dobrowolnym od koždego wstepuiącego s'e, mianowicie mal- žonki, dzieci, bliskich krewnych y tež obcych liudzi tak wielie ra- zow, yle tego potrzeba będzie, za daniem sobie znac przez list urzędowy ziemski zmudzki za niedziel cztyry oczysczac y zastępo- wac mam. Y to waruię tym listem moim, iesliby ta czeladnica ode mnie przedana ze ztey woli swey liubo za wyprcwadzeniem czyim cd pana Sczefana Jawcilia, malžonki y od nich dzierzącego precz uszla, tedy || ia sam osobą swą y swoim wlasn;jm nakta- dem, pracą, staraniem, przysztoby y dowod cielesny uczynic, ody- skiwac, a odyskawszy do pomienionych osob oddac tak, ižby w tey przedažy moiey a kupli swey ni w czym ne szkodowali. A gdzie bych ia przep mniawszy tego listu mego dobrowolnego tę czeliad- nicę sam odymowat, przeszkodę iaką czynit y od wstępuiących sie za daniem sobie znac cczysczac y zastępcwac nie chciat, liubo tež za zbieženiem odyskac swym nakladem, staraniem, kopą swą odys- kac nie chciat y nie oddat y w czym kolwiek ten list moy naru- szyl, tedy opisuię się za koždy paragraf naruszony zaręki po trzy- dziestu kop groszy litewskich zaplacic y wszytkie szkody naktady stownie mianowane nagrodzic, a y po zaplaceniu tey zaręki wiecz- ne ta czeladnica Zz dzieėmi y ze wszytką maigtnoscią ruchomą przy nch samych, dzieciach y potomkach ich zostawac ma. A o naru<zenie tego listu y zarękę pozwaliam siebie do sądu y prawa wszeliakiego pozwac ziemskiego, grcdzkiego zmudzkich y do sądu glownego trybunalnego rokiem by nakrotszym, liubo gdzie potra- fiwszy w rokach, w roczkach wolno mu będzie zakazac za kilka dni, a 1a będąc pozwanym liubo zakazanym žadnemi przyczynami nie wymawia ąc sie zarazem stanąwszy usprawiedliwic sie mam, a urząd koždy, iako za staniem y niestaniem moim, skoro iedno weyzrzawszy w ten list moy ma na mnie zaręki wskazawszy y przy- sądziwszy, odprawę na wszeliakiey maigtnosci moiey liezącey, ru-

7

= ga

chomey, by tež y na samey || osobie moiey ma udziatac, ia temu wszytkiemu sprzeciwnym byc nie mam. Ktory ten list moy dob- rowolny v koždego sądu i prawa za stuszny y prawny zachowan byc ma wiecznymi czasy. | na tom dat ten moy list pod pieczę- cią moią y s podpisem reki mey wlasney Samuelia Jasowicza y tež pod pieczęcmi y s podpisami rąk ziemian ziemi Zmudzkiey pa- na Krzysztoia Berzanskiego, pana Jana Raszewskiego a pana Ada- ma Ręedzinę. Pisan w Berzanach roku tysiąc szescset trzydzieste- go siodmego miesiąca mala osmego dnia.

V Toro nKcTY neuaTeH NpbITHCHeHBIXB WOTbIPb! a MNOognHCbi PykKb TbIMM CiiO8bi: Samuel Jasowicz ręką swą wlasną. Pieczę- tarz proszony do tego listu od pana Samuelia Jasowicza Babian- skiego przy pieczęci swey y ręką swą podpisalem Krzysztof Kiaw- suc Berzanski ręką swą wlasną. Ustnie proszony pieczętarz do tego listu od jego msci pana Samuelia Jasowicza Jan Raszewski ręką swą. Ustnie proszony pieczętarz do tego listu od jego msci pana Samuela Jasowicza Adam Rzędzina.

5. 7645 m. birželio mėn. 20 d. Žemininko Martyno Skirmanto susitarimas su kun-ščio Jonušio Radvilos įgaliotiniu susi- taikinti dėl įkeistų Kėdainių miestiečiams žemių.

Uongy oT HapomeH'a Chliha BOmkoro TWCe4a LIECTCOTb COpokt naToro MeCela HIOHA ĄBanųaToro AHA.

Ha pokox 3eMBCKHWX CY4OBEIX, BOABNyYMB CTATYTY Ha S8aBTpe no CaeTo4 TpoHųhi CBATA pbIMCKOrOo MpkinanbiXb MH CYHROHbIX, ne- pen Ham HOp'eM> KrpymesbckKM», TWBYHOM+ Bennkux [lbipsaHe, cyneio, BWkTOpbiHOM KoHcraHTBIMo6 MneybkoM» nNogbcyABKOM a SAuoMmb CTraHkeBWYOMB, THBYHOMB OHpakroncKMMb, = MMCapoMS, Bpan=-HHKaMH FOCNOfgapCcKMMMW 3€MCKMMH OMOKTCKHMW, NOCTAHO- BHBbLLbiCe O4eBHCTO 3€MAHe rocnogapckwe 3eMbNW >KOMOKWTCROH naH» Mukonau BopoHoBLtCKW 32 MOL/BIO C066 AaHOro OT ACHe OC- BETbB4OHOro KHAMaTH ero MMAOCTH naHa Anymia PapuBuna, noAkKo- Moporo Benukoro KuaseTBa JluToBBCKOro, B CnpaBe MeLijaHb ero RHAKaUOK MWNOCTH ReKgaHCRKX, HMEHMH B NO3bBeE MOMEHeHbIX, a naHb MapTrun» CkHpMOHT CaMb OT Ce6e B manoGė CBOeH NO Thixt MeLjaHb, Ha pOKH TEenepeLUHbIe TPOeL/bKMe BblHECeHbIXb MOSBOB+ 06e4B6€ CTOpo0He He NOnKpaKoYb HK He NpBICTYNYKOYbI AO P03bCYA+-

Ry HaLUoro TOW CnpaBbi 324 TbBIMM NnO3Bbl, Ha PpOCnHC H Ha Yrony no mecTa KennaHckoro BaanH 4 TOe p0o3HaTe yronbi! Ha no3Bax ČBOHWX 3 O6ynBYXb CTOpOHb anK C066 HanKcaT+ || B Tbie cnoBa:

Uony THCe4a LUECTCOT6 COpokb naTOro MeCeLa HioHA ĄBaA- uaTOro AHA 3a TbIMM NO3Bbi O6eBe CTOpOHe 3roAKBbLIBICe, NaH CkWpMoHTB CaMb OT Ce66, a OT no3BaHbIX 32 MOŲbIO OT ACHe BEN bMOKBHOTO KHAYKKATH ero MHNOCTHW naHa NOoAKOMOporo B3rnajoM MeLjaHb KeKgaHbCKMX YMOLIOBaHb! naHt Mukonau BoponoBtCKW, Ha yrony A0 MecTa Keuganckoro B3anwW, a re 6bi Ce He NOrojgK- AM, TOrAbi HaHnepBilibix NO CHX poKaxX GbIT CYMOHbIX OT AHA Tpe- Tero BonaHA 32 TPb! HepenKH Ky npaBy 06ejB8€ CTOp0He CTaTHW Ma- IOTb H CKYTO4BHyIOŽ pocnpaBy npbiHaTH.

KoTopbiikb TOTb pocnHC 3Bbili MeHeHb! €eCT AO KHHWT 36M- CRHX MOMOKWTCRWX ynWucaH.

6. 7646 m. birželio mėn. 20 d. Žemininko Martyno Skirmanto byla su Steponu Jaugeliu ir Povilu Palkum dė! grąžinimo įkeistos žemės Babėnuose.

Uony oT»b HapomeH'a Cbiha Bomoro THCe42 MIeCTCOTB COpOK LUOCTOro MeCeLia HioHS ABAa„UATOro AHA.

Ha poKOx 3€MCKWX CGyYgOBbIX, BORNYrB CTATYTY Ha 3aBTpee no CaeTo4 Tponųbi CBATA pbIMCKOro npbinanbIX MH CYKOHbIX, nepeA Ha- mu KOp'eMm» KrpykesckuM, THByHOM Benukux [lbipBAH, cypeio BukTOpblHOM KoHcTaHTbIM MneykoM nogcyjkoM a AHom CraHke- BH4OMb, THBYHOM OMpakronckHM, NMCapoM, BpaAHKKaMM rocnojap- CKHMW 3e€MCKHMM sROMOKTCRHMM, KRrūbi 34 pO3nKCOMb, Ha NMpoLu- AbiX TPO6LLKMX pPOKax ypenaHbIM, npbinana Cnpasa 3€MeHKHa roCcno- AapcKoro 3€MbnH >KoMOKT»CKOe nana MapTruHa CkupmoHTa 3 ypo- mOHbIM CTeeaHoM TenekrosnvoM ABbkreneM W TE 3 YPOMOHBIM Masnom Muxanosuvom MankoMm 3a npbinoas0M O pevb HHkeKH ME- HeHyIO BbIHeECEHbIM, WHO 3a npbIBOnaHeM 4epe3 BO3HOro HaABOP- noro LilacHoro BagoB»CKOro noBOAOBb! 3 YMOLOBaHbIM CBOKWM, C nanoM HOp'em+ [MeTbKeBHYOMB, CTaHOBHA, a nosBaHble TenekroBKuyt ABvbkruno H Manko He CTaHOBHNM, OAHO OTb OCBET4OHOro KHaa-

1 Du kartu. 2 ckyvoveHyro.

102 —

TH ero MHAOCTK naHa AKyuia PajuBuna, rerbMaHa nonHoro Benu- Koro KuazcTBa JlnTOBLCKOro, YMOUOBaHbI! Ero MHNOCTHW 3a MOLO naH» CTraHwcnaB» KeBbHapcKw CTaHOBKHANG. 3a TbIM YMOLIOBaHbI noBonoBoro nana CkwpmoHTa nonomeHAa no3By OAHOW CTOpPOHHLbI no CTeeaHa TenekroBwua, a gpyro4 CTOpPOHHLb! no Masna Maneka B ĄOMeX HMeHKHYaxX HX, NEMaubIXxb B 3eMn4W >KoMOoKHTCKOKW B nonio Bo6aHax, HanWwcoM»b BO3+HOro eHepana Merpa Pomauinka Han4- COM pykMW ero H HanwcoM pykM MO6H nHcapa npbisHaHa ero, TakKb me poky 32 pocnHcoM npsinanoro BbinMCOM C KHHrb 3€MBCKHX 1KOMOKTCKMX B AaTe poky THCe4a LMIECTCOTb COpOKb NAaTOro MECE- La HOoHA ABanLuaTOro AHA B39TA Ha yrojy wepe3 Hero nana Ckup- MOHTA, A OTb No3BaKHbiX Wepe3 YMOLOBaKOro || KHSIKATH ero MMNO- CT Ha OH 4ac nogkKomoporo Benukoro KuacTrBa JlMWTOBT-CKOro, TO ecTb nana Mukonaa BoponoBckoro, npaBHe ACBeALIbBI, KrĄbI NO- 3085 Ky YbITAHIO NOAHOCHNB, TOrAb! YMOLOBaHb! KHAIKATK Ero MH- AOCTW naHa eTMaHa nonHoro Benukoro KuaacTBa JlnToBCKOro naH+ KesHapcku, 3ax0BaBLUb! CTOPOHe CBOeH BCH O60pOHb! MW MCocTYNB- RW npaBLHbIe BLa/NEe, NEBeAKAb, KK CAbiLUy TyTb, ME MeLiaHb KHSMKATH Ero MHMNOCTH MECTA ero KHSHKAUOKW MKNOCTW AĄeAKHYBHOro KrennaHnckoro, TO eCT+ Tenekrosnwva 4 [Manka, npbiBonziOTb 32 M03Bb! HeARHMH Ha p03nHC Ha pOKOX TaKEDOYEHBIX TpDCEL/TKHX Ha yrony uepe3 caMoro nana CkHpMoHTa ako Gbl 4epe3 yMOUCBaHOro KHAaMMaTK ero MHKANOCTH Ha OHb UaCc naHa MOTbKOMOpOFO Bennkoro KnascTrea JluToBcKOro, a Tenepeu/bHOro ETbMaHa nonHoro, TO eCT na4a Mukonaa BopoHoBckoro, aKO Gbi 32 MOLO KKAMAaTH Ero MH- NOCTH B39TbIMKW, a RHAMe ero MHAOCTb naH €TEMaH MCoHeBAaK HE Gbihb NO2BAHbI, AKOM Mena GbiT MOL OTb KHAMATA ero MHNOCTH gana Ha p03eHMOBaHe Ka YTOAY 20 AOMY, W TO BCe KrBonKų CO6e cnpaBosany TbI6 MeLjaHe Kenjanckwe [Manko 4 Tenekrosuib C naHOM+ CKWMPMOHBTOM CnonHOO pažo W HaMOBOIO KAYYUb!, GyAYUbI TOH HaneW, 6 Wepe3 TaKOBbie NpaBa 3aCT2BHbie MCO3bIBaIOUbICe K npaByloYb! 3 COG0/0 TBIM CHajHewW AO LUNAXeLBCTBA NpPbIHAYTB B KpbIBĄAX CBOHX CaMHW NOsbIBaioYb! H Ha NOo3OBb CTOpPOHb! NpoTHB- HOHW OTbNOBenAIO4b! B He5640MOCTW KHAMKaTA Ero MHNOCTK, a npa- Bo! nocnonuToe acHyIOo Hayky ĄaeT, Xe 324 NOABAAHBIMA W MELijaH- MH CBOMMH naHOoBe HX CnpaBeAnHBOCTH AOXOAMWTHW MW S KpbIBAax

1 nposo.

a

HX MO3biBaTW MarOT, Tak Me XTO Obl C00€ KPbIBAY OTb HHX MEHHA, TOrAb! Y MaHOBL HX 32 NO3BOM CnipaBeANHWBOCTH MeAAT6 NOBKHeH+, || Go meLjaHe H nogjaKbie y npasa CTaBaTH H C06e CnpaBepnKEo- CTW 4epe3 Ce6e KpDOM naHOoB CBOHX ĄCBOAHTHW He MOryTb, HEeX me TOrĄbi H B TOM cūnpase naHb CkwpMOoHTB He MEeLjaHb KReKngaH- CKHXb, ane naHa HX Ą6AMYBHOrOo, TO eCTb KHAMATW ero MWNOCTH naHa eTbMaHa NonBHoro NMO3bIBaeT», KeAAIOYbi CNpaBeAPAHBOCTH, 60 Tble A06pa, KOTOp:Ie Tenekrosuys KW Manko Aepano, nNpbiny- y0HbIe CyTb 0 MaeTBHOCTHW KennaHckow M npaBHe 3 BO3HbIM O6B- HaTKe.

A yMOoLUOBaHbi mana CRWpMOHBTa nosegKWnB, Ww Ha POKOX NpouunbIX TPO64KHX B TOH CnpaBe 3a no3Bbi AO YCTYNEHA HMEHKŲ saCTaBHbIX BblHeCeHbIMH OTb RHAMKATH ero MHAOCTW 34 MOL,HO ero KHS5RAUOK MKNOCTH naH Mukonauw BoponosckKW cTaBan=“ 4 nepeAt CyAOMb BaLlibiXb MMAOCTEH Ha yroAy 6pantb, u0ro pOosnHcoM npaB- HbIM GOBOMY, Ha W0M nan Ckup=MOHT M npeIcerHyTW FOTOBLb ECTb, a Me0bIC-Te Balia MUNOCTb C TbIX POKOBb ĄbinalblM He AOnyLjaio- Ybl CTOPOHaM+b B npaBo nocTynoBaT+ HakasanW, npomiy H ĄOMAB- naio?, Krūbik TPeTeEA OCO6a, AKO apTWKYNE NeTBA6CAT+ LUOCTH p03- Aeny VOTBePbTOrO YYblT, ME:kb! 48€Ma npaBo BEeAYYbIMM PO37Pbl- BaTH npaBa He MOXeTb, a ĄOBOAEULBI! ManOoGbi CTCPOHb! MCEKW Ybl- Talo MO30Bb, KOTOPbI Tak Ce B Ce6€ MaeT+:

3eMaHOoM HaiibiM 3eMbnK ŽKOMOKWTCKOKH naHy Creeany Bant- TpoMeesnvy TenekroBuvy ABbkrHnio a nany Masbny Muxaunosu- uy Manvky. >Kanosans Ha Bac y cyny HaLUoro 3€MTLCKOFOo iKOMOHT- CKOro 3€MeHKHb Hallb 3€MBNM HKOMOKTCKOK YPOMOHbI naHb Map+- T4H CKHpMOHT O TOMB, HK B Oy MNpowunoM+b THCe4a LIECTCOTb CO- pokb naToM Meceua HioHa ĄBapijaTOro AHA B39nW AeW ecTe 3a nO3Bbi ero naHa CkwpMOoH»Ta no BaCc BblHeČeHbIMHK nepen BpanOM || HaLIbIM 3€MCKHM „OMOHTBCKMMb Ha pocnKHC HW yrony AO 6paH'a neHe3eH CBOHX H a0bIcTe 3 bIMEHKYL H UenejK, C06€ 3aCTaBHbIM npaBoM cnymKauoe, YCTYNHAM, a eMy AKO BevbHHKOBMW BepHynW, HWNM Bbl, OJY K AHA BblLlUb NOMEHeHOro HE NpeinyLujaiOUbi TOK CcnpaBbi 32 TbIMK MO3Bb! Ero AO pos3tcyjeKy BpanOBOro, B3ABLUbi Ha Yrony, He NOrogKnW M TbIX HMEHKY», B TOM MNOSBe NOMEHEHbIX, MeBbLUbi YCTYNKTB, He YCTYNMAM M neHe3eW CBOWX NpblHATB HE

1 AoMaBNIOIO.

— 102 —

XOTENH, HHO OH: TENep noAnyre nepBuioro 3ano3By CBOero nO Bac BbIHeCeHOro XOTe4b! 3 BaAMW p0o3bnpaBy MeTW, Ha KOTOPOM+ pPO036- nHC npblHanK4 eCTe H 32 TBIMMK MO3Bbi, KFAe Ob! -CTe Ce He yro- AwnW, Ha NepBLIbIX pOKAX, MO TaMTBIX OBITB CYIKOHbIX, AO npaBa CTaTW W CKYTO4WBHYKO pO3bnNpaBy npbiHaTH nonHanKcTeCe, OnHCaB- Uibl B TOM pOoCnHCe, OTb ĄHA TpPeTero BOnaHA 32 TDbI HEAENHW, nNOA- nyrb KOTOpOro posnucy npbikasyeM+ BaM, aGbi eCTE Nepex+ Cy- A0Mb HaLlbIM 3€MCKMM 5KOMOKWTCKMM Ha pOKOX MNpbILuNbIX TpPOeLB- CKHX, KOTOPbIe CYKOHb! GYAYTB Bb Mojy TEenepėLUuLHbIMG THCe4a UIeCTbCOT COPOKb LIOCTOMb MEeCelja HOHA ĄBaAbUaTOro AHA, Ry npaBy CaM4 oueBwcTOo cTanw. [MucaHb B PocenHnax rogy THCe4a LUeCTCOTb COpOKb LIOCTOrOo MEeCeLja Mapblja TPbIĄbLATOro AHA.

A no npoubiTaHIO TOrOo nNOo3By YMOLOBaHk! OTb nana MapruHa CkupmoHeTa naH» HOp'w MeTrbkeBKHY+ noBenWno, KB AEK Obinb N0O30Bb BbIHECEHbi TaAKb DOKb OTb nana Ckuwp»MOHBTa no naHa CTeeana Tenekry w no nana MaBtna Manbka, AKO 3acTaBLKOBL HMeHKWa Ba6aH 35 CyMb! HM Hanekauow SacTaBbHOMW, AO GpaHa | TOW CyMbi, a nany MapbTHHy CkWpMOHTY BeyHOCTIO OT+ naHa Ca- myena AcoBuua Ba6aHecKOro nyLjoHOro AO ycTYMNEHA TOrO WME- HH4a, — K TOro npaBa AKCTb OpkiriHan noknajaio NOfb POKOM+b TWCe4a LUeCTbCOTB COpOKb TPETEM+ MEeCelja HiOHA nepbBOro AHA H BbInMC C KHMFb 8€MBCKHX IMOMOKTCKMX NpbiaHaHA TOrOo NHCTY TH- Ce4a LIECTBCOTb COpOkKb TPETErO MeCeLa KHOHS AeBATOrOo AHA, — 324 KOTOPbIMb M103BO0Mb AO pO36CYAKY He NpbinyLųjaioYb! TOK Cnpa- Bbl, B3931H4 G6bl/iM Ha yrogy AO MecTa Kenganbckoro wepesb yMO- LuOBaHoro ero KHaMKaTA MHnOocCTW nana Mukonaa BoponoBLCcKOro 32 MOL/biO AMCTOBHOIO, OTb RHAMKaTA ero MHANOCTH AaHOro, a rne Gbi ce He norogwnn, TOMrAb! TbBIMb pO03bNHCOMb O6ejB€ CTOp0He Bapo- Ban4 CČ066 34 TbIMMMKG NO3bBb! CKYTOYBHYKO Ha TEnepeLU/LHbIX6 pokax pocnpasy npbiHaTW. MH TOTb pocnwuc moj poKOM+ THCe4a UIeCTbCOTb COpok NaTOM+b MeCeLia HiOoHA ĄBanrbUaTOoro AHA H TEK6 nosoB+! no naHa Camyena Acosuya BaGaHckoro, oTb nana Map+- TWHa CkWpBMOHTA AO OYbilųeHAa BbiHeCeHbi 4 4epe3+ || s03+HOoro enepana Merpa Pomauika O4eBHWCTO B pyk4 nOgaHbi, Moknagaio M, a6b! AO OybilųeHa naHb Camyenb BaGaHbckKW Gbinb nNpbiBONaHbI, gO0MaBbNAIO.

1 Du kariu.

— 103 —

3a KOTOPbIM» NpbiBOnAHEM+ BO36HOrOo YMOLOBaHb! OTb TOro eBHK+TOpPa naHa CkWpMOoHTa naH» ButunHapoBBCKH Npbi GbITBHO- CTHW ero, naHa Acosuva, noBepAnb, WB ĄeH A Knagy OTb TOrO eBKWKLTOpA naKa Camyena AcoBuva BbInKWC C KHMTb KIpOABCRWX »OMOWTBCKMXb 3 penaLbiM eHepanoBoe OT+AABAHA NOABNYMb NMCTY W peBeprcany nany Teneg3e CyMb! neHeseH 34 3aCTABY TOrO HME- HW4a, TOTb BblnHC NOAb POKOMB THCe4a LIeCTbCOTb COpOK+ TPe- TeMb Mecela HOAGpa BTOpOro AHA, K TOMY NMCTb PeBeptCanb, Aa- Hbl OTb naHa Tenekrų Ha npbiHaTe CyMb! 32CTaBHOW, NOAb POKOMB THWCe4a UIeCTBCOTb TPblAUATb MnepbBOMb MeCela HiOoHA AeBeT+- HaĄbuaTOoro AHA, TOrAb! Nnognyrb TOrO NKCTY WXb MEeKb CBCe neHe- 3bIH TOTb MNaHb Tenekra npbiHaTW, a HaM+ Hauyro 3aCTaBy Bep+t- HYTM, WOro WK HE YYbiHMNb, eCTb O TO 35 CyMb! ero || 0 Gpana CBOHxX neHes3eK a3anosBaHbi. A CTOpOHb! sacTW AHnrnpea AcoBH- wa, 6GpaTa ero Camyena pomoHoro 4 G6ėsnoToOMHOro!, a eMy TOM uacTH NpblHanesKauow M naHy CKWpBMOHE(TO)BK Be4LHOCTIO NyLjo- HOe, KOTOpaA ecTb y Masvna Manbka TAKOKB B 32CTAB6 3MOB+b- HbIMb npaBoM He 3a GonkLuyio 6paHyro H ĄaHbIX neHeseK, TONLBKO 3a KOnb OCMbBAECATb rpoLueW, OTb ManbiKOHBKH HEGOLŲBIKOBBCKOM AcoBuyoBoHW, 6GpaT080H TOro eBHKLTOPA NyLIOoHOS, KGTOPAS MArOYbi OTb ManKOHbKa CBOEro npaBo 3MOBbHO0e AAS 3HOLUEHbA NOo3BOB6 C06e6 BeNHKOKH B CYME, UOrO H TOTb KTPYHBTE He BapTb, 3anK4Ca- HO€e, a YHHkarOoYb! OTb ĄeBeEpAa CBOero TyYP+LGaLbiM, C TOrOo npaBa -CBOero 3MOBBHOro He 34 GonbLiyto CyMYy, TONKO 32 KOMNb OCMbAE- CATb TpoLieW AMWTOBBCKWX TOMY naHy Manbky 3peknace 4 BCe CnpaBbl, TBEPBAOCTH, NMCTbI! PO3HbIe, KOTOPbIe GkinW Aako y GpaTa CTapbLIOro, NO CMepbTH OHoro Taa 6paToBa po Toro Mankka OT+- Aana, O LITO Tenepb B npaBe CTOHM || 1 ĄomaraembCe, a6bi GbinK moknajanbie. Ha w0Mb BCeM+ TOMy naHy Camy(elno Acesnuy eBHKBTOPOBW, AKO Tak: eCTb NpaBbAKBe, W Ha npbicery CaMOMY BTOpOMY, GyneTb AH y3HaHe BalUbiXb MHNOCTW, 6epy, a no npbice- 36 TbI6 neHe3bi HMTL Hanemkaubie NMOogbnyr» ManoGb! nOo3O0BbHOH OTOBb OTbAATH, a eCTbNH OHH XOVYTB Npbl npaBaXxb CBOHXb 3MOB+b- HbIX, AKO Ce TYTb BMO 3 peBepbCcany nokasyeT+, NpPEICerHyTH Ha TaKOByrO CYMY, TOrAb! CTOpPOHe MOeH AaneW He NOBAOKaroj»! NpaBa, W HMb Ha OAbBOA NyUujaeT+.

1 6eanoTOMHOLO,

— 104 —

A WMITO TYTb YMOLOBaHbi OTb RHAMaTA Ero MWNOCTW naHa eTbMaHa NOnkHOro ĄOMABNAeTECe, A6b! KHAMKATA ero MWNOCTW NO- 38aHo, a He Mankka W He Tenekry, KOTOpble CyTb MEeLjaHbMH M NOAbjaHbIMA ero KHAMKATA MHNOCTH KrengaHbCKHMY, M aGbl 32 nO- 3Bb! MenaHo CnpaseABNKHBOCTH, TO GbITH He MOMETS, || 60 Taa cnpa- Ba pPOkb 3aBHTH METb, AO GpaHa neHezeH CyTb NpbinosBaHbIe, a akO Ha nepbBLIOMb TEPbMWHe YMOLOBaHbi 32 MOLOKO OTb KHAIKa- TA ero MHnOCTH CTaBan, Takb H TEnNepb NOANyrb pO3LNHCY NpblHa- TOro CTaBaeT, Mb! eCTeCMH CTOBH CyMY neHeseH NO6b KHAMKATIO ero MHNOCTH, NIO6b TbIM» MeLjaHOMb NOMEHEHbIMO NOABNYNb Ma- nO6bi HaLioe nozoBHOW OT»naTHW. A CTOpOHb! HX UINSXeTECTBA HaMb HH4Oro 0 TOrO, TONbKO XTO KONbBEKb OTb HaC MeHe3bIH HE- XaH 03MeTb, a HaMb HaLUyio 3aCTaBy BepbHYTL, GO TYTB eCTb e0- pyMb MW KBHTaLblio AaTH, a He B KeugaHax, "ge Mbi mafbHOK Cnpa8bi He MaeMO, H NI060 nO308Bb eCTb NONOKOHb! Ha HMEHKUY HaLibiMb Ba6GaHcKOMb 3 CyMb! WMb HanemaucW, TO Ha HaLoK BilaCTbHOCTH HMEHH4a H Be4bHOCTH HaMb CNyMKauoW, a He KHAMa- TiO ero MHNOCTW, aH4 TOMy Maneky | 4 TenekroBu, KOTOpbIe HikB Nepe4 TbIMb XPCTHNHCe UINAXBTOKO GbITb H CnyraMKW KHaMKaTA Ero MHNOCTH, AKO Ce TO H 3 peBepkčany, OTb HWX AaHOro, NOKasyeTB, Wkb ce Tenekra nuuleTb 3€MEHHHOMB, TOMAbI! H CTOpOHa MOS, He Benaio4b! O TOM, N030Bb Ha TOM: HMeHo BaGaHax nogana, AKO 3€MAHOMb, a WKB Ce OHH ĄOGpoBONLHe AO KHAMKATA ero MHNOCTM YTeKaiOTB, TOrAbi Mbl H CYMb! KHAMKATIO eFO MWNOCTW He GOpOHHME OTbAaTH TYT Nepenb CYAOM+ BalUCcH MKNOCTH, a He B KengaHaxs“, Of/bHO HeXah HMeHKH4a SacTaBBHOro B UaNOCTH YCTYNIOTG H 3 OAB- AaHa CyMbi npaBbHe KBHTYIOTA.

A yMouoBaHb! KHAMATH Ero MMNOCTW, ero MHNOCTH naHa eTb- MaHa nonHoro Bennkoro KHuasTBa JlwTOBLCKOro, noBeAMANb, Miko naHb Ckupb»MOHTB, SKO Ce 3aB391b MEeUujaHb KeKAaHBCKHX, TOrO Tenekrosuya H Manbka, UnAXbTHYaMK NOYbIHWTM, 3aCTABHbIX HME- HeH HMb HaGaBnaroYbi, 3 HHMH B HEBegOMOCTW KHAMATW ero MH- NOCTW, AKO naHa AEAWYBHOro, KOHTPAKBTĖ! YbIHHTH, Tak || 4 Tenep 3 CnpaB, HM Ha SacTaBy CNYMaYbIxX, OkaSyeT, Ke HX LUNAXTOKO Ha- nucan+ H MpbICeromo CBOeI0 HenoTpPeGHOro HaTeraeTb AO pocnpa- Bbl MNpHKHTH H no30B TONKO Ana 3p03yMeHA BallblX MMNOCTEW Bpa-

1 KennanaHaxs,

105 —

AOBOro HanapibCe CaM YbITATW M KOHTPaKTbI, C TbiMM MEeLjaHtMM“ KHAIKATH Ero MMNOCTW YbiHeHbIe, OKa3bIBaTH, ane C TBIMK MEeLaH+- MH He MOMeT6 GbIT Tenep+ pocnpaBa, 22 4bIM CTO6YbI Npbi nepbB- LUbIX KOHTPOBepPbCbIAX CBOHX npoujy, ačbi-CTe Baula MHNOCTb Y KHSIKATW ETO MMNOCTW CnpaBeA»nAKWBOCTH C TbIX MNOMEeHeHbIX ME- UjaHb MejaTb A60 KHAHKATH Ero MWNOCTW MNOsbiBaTb HakasaTb pa- YUM.

A Takb Mbl CyAb B TOH cnpase nana MapruHa CkupmoHeTa 3 MEeLijaHb! ACHe OCBeijOHOro KHAMKaTM ero MMAOCTW naHa AlKhyuia Panusuna, eTMaHa nonHoro Benukoro KuascTEa JlnTOBCxOro, Me- cTa nenWynoro Kengannckoro CTeeaHoM+ TenekroBnuoM ABKrH- neMb Wc MasbnomM+ ManbkoMB 3a npbinosBbi AO pocnKčy, Ha pokax NpouinbiX TPOeLUbKHX Takb pOkKb yRenaHoro, Ky NpbIHaTIO rpoLueK, Ha 3acTABY HMEeHKWY», B nonio BaGūHax NeKaubIXb, JaHbIX, a emy, naHy CKMpBMOHTY, Be4bHOCTHO NpbIHanemMaubIX, H AO YCTYN- neHA TbIX HMEHKYB, AKO UIbIDEH pevb B 10386 OnKHcaHa eCTb, — B KOTOpOK CripaBe Mbi Cyfb MajHOoro Ha CeC 4ac poscygbky HE YbIHeYbI, MpbIXHnAIOYbIce AO Npasa, a6bi naKb CkHpMOHT He ME- LjaH KeHĄaHCKMX, ane naHa HX AEAMYHOro, TO eCT KHaMaTH ero MKNOCTH naHa eTMaHa NONbHOro, O pevb, BManoGe nosoBHOKH OnH- caHylo, No3biBan, HakasyeMb MW Ha 066 CTOpOHe BCH 060pOHbI H nocTyNbkK npasHbie Buane | saxoByeM. Hušknu naH CkupMoHTS, MEHe4b! TOTb Hallb ĄekpeTb 34 HenpaBHbI, anenioBahb AO CYAY ronoBbHO(ro) TPbIGyHanbHOro B TEPBMMHTt CyMeHA CnpaB 3€6MTtANH JKOMOWTBCKOK, KOTOPOH anenaųsIiM Mbi Cyg AonycTHAW ecmo. LLITO npo MaMeTb €eCTb AO KHWrb 3€MBCRHX MOMOKHTCKHX CYJOBbIX ynucaHo.

7. 7647 m. spalių mėn. 19 d. Keli bajorai skundžiasi, kad Stepono Telegos vytininkai juos sumušę Vilkijoje.

Fony oT Hapomken'a CbiHa Bomoro TWCe4a LIeCTCOT COpok CeMOro Mecelja OKTe6pa peBeTHanUATOro AHA.

Ha pokox 3e€MBCRHX CYjOBKWX 3€MBCRHX, BOANYTD CTATYTY Ha aaB»Tpe no CeaToM+ Muxana CcBaTe pbIMCKOM MpeinanbiX H Cy- MOHbIX, nepe4 HaM4 HOp'eM+ KrpymeBckWM, THByHOM+ Bennkux Dupsauo, cyneio, BukTOpbiHOMB KonncTaHTWM MnevkoM» noj- CyAbKOMb a AHoM+ CTaHKeBKHYOMTE, THBYHOM+ OWpakroncKHM, nMca--

pOoM+b, BpanHbIKaMH rOCnojapCKHMH CYAOBbIMM 36MBCRHMW HKOMOWT- CKHMW, OnoBejanKW H O6BTAKLAHBe mManoBanų 3€MAHe rocnojapcKHe 3eMn4 MĖOMOKWTCKOW naH» CTaHucnaB» BokryuieBWų4 CaMb OTb Ce- 6e a nan» E3005 Kun6uc (B) KpbiBBA6e 4 BenMKOoM+ OGenskeHiOo MaNnbiKOHBKM CBOeH naHe4 [lopoT4 BokrymieswvoBtHbi E30e0804 KunGnceson cnpaBe HHWwMeMH MEHeHOKW Ha nogaHOoro MeLjaH4Ha ME- cra Kenganeckoro, B 3€MnH JKOMOKHTCKOH nemMauoro, aCHe OCBeLIO- HOro RHaKKaTA ero MKANOCTH naHa Anymia PanuBswna na bHpxax H Ny6nnkax, cTapocTW eHepanbHoro 3eMnW JKOMOWTCKOW, FreTMaHa nonHoro Benukoro KuaaTea JluToBLCcKOro, Ha wMe CTeeana Te4- nekry O TOM, LUITOKB AeMW roy TenepeLibHeM+ THCe4a LUIECTCOTG COpOKb CeMOM MEeCeLja OKTAG6pAa WOoTBIPHAALUATOro AHA GyAYYbi Ma- noGnKWBbIM6 B MecTe BunkwckoM+, B 3eMbnW JKOMOKHTCKOKW NeMa- 40Mb, SKO AHA TOproBoro Ana HEKOTOpPbIX MoTPE6 CBOHX AOMOBHX cTapocTBa ero mKunOCTW naHa UanbaenbMa Bunybka, KaLuTanaHa TPOLKOro, H TAMb CnNpaBbIBLb! HeKOTOpble NoTpPE6HI CB0e, KTAH Ry AOMOBbI CBO0eMy nepeBecTHCe XOTE4bICe uepe3 peky HemeH xoTeNH H AO nepkrw, Ha KrpyHbTe MecTa Bunkuckoro y Gepara CTOA40H, npeicTynOBanK, snepon naH= BokrymieBKų, HWKNMW MAyVaa BWTHHa MeLjaHKHa KHaMaTA ero MHnOCTW Tėnekrų pekyto || HeMeHom=, CTWPHMKB TOS BbITHHb! Ha HMe Annpen Lllypna, Aky6b UananTuo Ww An MunBup, senen ero Tenekru, w MuLibie MHOrH CTaAYblė B TOH Me BbITHHBI WEenaj, KOTOPbIX AKb 3 HbIX 30ByTb neneK TOT Te- nera CaMb 3HaeT KW WMEeHa HX W OTKYN CyTb BepaeT, 6e3 AaHa CO- 6e HWMeHBLJOK NpbIYbIHb!, GYAYUBI NIOAMW OnKnKMKW CBOBONEHbIMH, neXUue C06e6 NoBamKaroYb npaBo nocnonbiTOe a MHeKH eLje KPOBL mInaxeTCKYIO, ero sanoGnKBOro nmaHa Bokrymieswa nacTeIO ryGy ynapbin a nOTOM, KrAM Ce OHOMY HeBHHHOCTW CBO6H CnpaBoBaTH nouanb, OHb e LLlypna maiovbi RMeMb OkKpyTHe a HEeMHNOCepHR npocTO y 4010 yAapbin 1 BenMW O6pa3wn, a B TOMb ManoGnHBKe, HAYYbIe 0 TOK pek4 HemHa, XOTe4b! Ce TOEIOMb NepKroo Ne- peBecTW, Y4yBbLIb! KPbIKU5 MH ranaCc a BHA64bI GbiT nana BokryLue- BH4a TOpPMOLIeHYOro H nonKxarovoro, 6OHouoro, nMpblGeruibi Ha pa- TYHOR, RTAM NaroAHBIMM CAOBbi HanoMKHaTH nowenW, a0bl TAkCBN KrBanTy 4 6e3npaBe He 4bIHMAMW, HMMNMW TWe BHD MeHeHKe OOb- +anOBaHbi OCO6bl 3 MHOTMMW NOMOYHKKAMH CBOHMKW KOTOPb! 3 HbiX XTO YbIMb XOTEN — KMAMK, UaGnaMW, KaAMEHMW, OAHbIe B OYbl CTO- avbie, a Apyrue 8 THne ero, nana Bokryweswva, 4 naHw E3060-

= 107 ==

Byto Kun6oucesyro 364nw Ww apanunu. KoTopbie 606 4 paHbi Ulbi- pe4 Ha penaubih eHepana HX OGeryxb OCO6b OnKcaHble CyTb. V 6bi He niogW AOGpbie YManKB»LIbICe TakOro HEBHHHOro MOpAepCcTBa y nacTBeHHA Ce OTb THX || npocTHX niojeM HaA KPOBBIO UNAXeT- CKYIO OT 3a6bITOMH CMEpTHW He OTpPAaTOBAnKW, AKO CBOBONHBIMK OYAY- Ybi NIOAMK NnosaGHABbLIb! Ha CMepT 40ro XOTENW ĄOKasaTH Y pDeKY HemvnHe noTOnHnKW. B w0M+ MaroYbi manoGnKuBKWe mManb BenKkyro KPbIBAY a XOTEYb! AKO C TWM Teneromo, wHa TO uenen Gbina, Tak K € TbIMM OGbiKanoBaHbIMM OCO6aMH O 60H, KrBanT+, ĄeCNEeKTb CBOH H AO woro npaBa Aopory nokaXeT npaBOMb YbIHKT, TYIO sanoGy CBOrO AO KHHr 3€MCKHX ROMOHTCKHX ganw 3anKcaT4.

SMULKMENOS.

XV.

Senovinėje lietuvių kalboje pžn/gas dar tebeturi išlaikęs savo pirminę lytį, pav.: g. pl. penigu Maž. 27916, 5379, penigai WP. 110b16, g. pl. penigų BrB.Luk. VII,41, penigų DP. 24442, pe- nįgų ib. 3625, penigais 751, peningais 35646, acc. pl. pe- nigus 1600 Post. 21337, instr.sg. pėningu Ges. 8115 ir kt. Penigas yra tiesiog paskolintas iš vvž. penn/g; taip pat tiesiog iš germanų gali būti atkeliavęs ir pen/ngas, plg. Būga, KS. 70. Vė- liau pen/gas pavirto į p/n/gas lygiai tuo pat būdu, kaip *a/teras (= prūs. anters, ček. utery ir kt), *katerūs (= sen. ček. koiery, gr. mėtepos), nebūgas (iš gud. me00ro), pasteras BrP. II, 292 (=lot. posterus) ir kt. yra pavirtę į ažtaras Dysna, Gervėčiai (> atras), katarūs ib (> katras), nabūgas, pūstaras. Tai yra įvykę dėl va- dinamosios balsių asimiliacijos.

Pr. Skaražius.

Jauns vecleišu teksts.

Katoju grėku sūdzibas formulūrs no 17. g. s. sakuma.

Vilenta Enchiridiona beidzama lapa paliek balta lieli dala no priekšpuses un visa otra puse. Šo balto vietu kūds grūmatas ipašnieks ir izlietojis ierakstot tur grėku sūdzibas fcrmularu P ow- szedna spawiednes — tekstu, ko nu gribam izpėtitt Runa ir par to Vilenta rakstu eksemplūru, kas pieder Metropoles maūci- taju seminaram Kauna, bet tur nonacis lidz ar K. Jaunus atstato gramatu krajumu. Žėl, ka nezinam, kur Jaunus gramatu ieguvis.

Teksts — var sacit: pats par sevi saprotams — ir tulkojums (no poju valodas), tas nevar Iepoties ar savas valodas skaistumu un pareizibu, nekūdas svarigas jaunas atzinas no ta nevaram ce- ret, nav tas arT apzimėts ar noteiktu gada skaitli; tomėr redzam, ka tas ir vecs raksis un varam uz bridi piegriezt tam savu uzma- nibu.

Liekas ticams, ka raksts pieder 17. gadu simtenim — ar zi- namu drošibu: sakot ar 1610. gadu, bet ne seviški ilgi pėc tam. Gramatas titullapa un vaka iekšpusė (ia laika iesėjums) kreisa stū- ri augša ir ieraksts

Anno Dm 1610

(vaka Įoti izdzisis), ko varėtu pieškirt tai pašai rokai, kas rakstijusi mūsu tekstu — cik nu vispar par to var spriest (viens salTdzina- mais parak maza apjoma) un cik es par to maku spriest.

Citi apstakli runa par labu šim laikam. Katolu — un par to nav ne mazako šaubu (skat. piezimes 16, 20, 24, 37 un Tpaši — 44!) — grėku sūdziba ierakstita luterūnu grūmata liekas lieci- nam par tadu laiku. kad katoju macitajam jalieto luterūnu grūma- ta, jo savas katoliskas nav. (Bet intensiva jeb ilga lietojuma gra- mata nav bijusi — to liecina vinas ariene.) Domas par teksta ve- cumu, kur vėl nav labūku gramatu, pabalsta ari teksta valoda un

= 109 —

rakstiba. Ne Daukšas, ne Sirvida*) darbi ša teksta tulkotūjam, norakstitjam un lietotjam gan nebija roka. Teksts varėtu būt pat radies pirms Daukšas grūmatu iespiešanas 16. g.s. beigas, un ari mūsu ieraksts varetu būt tik vecs, — bet par to mės neka no- teikta nevaram spriest.

Jaunu pieturu teksta chronologijai dod Chr. Stanga atrastie Lubenecka albuma ieraksti 16.7/8. gada (sk. Archivum philologi- cum III). Mūsu teksts pieder tam pašam laikmetam un tai pašai tradicijai, ta tad datėjams ap 1610.— 1620. gadu. Piezimės talūk (4a, 9, 42) stzimėju dažas spilgtakas paralleles; v:sparėjo vienūdi- bu katrs uzmanigs lasitūjs pamanis pats.

Vėl nu japiemin, ka vaka iekšpuse ir vėl citas pusizdzisušas zimes — es varu izlasit tikai

[---] grzegory

[---] rzego un baidos, ka vismaz bez kimiskiem lidzekliem tur vairak vairs nevarės izlasit; vaks ir stūvėjis sava laika mitruma un gaisma. Tur acimredzot ir bijis ierakstits Tpašnieka vards (poliski). Šis rokraksts man rūdūs cts, proti tas pats, kas dažas vietūs Evan- gGeliju gramata ir labojis Vilenta tekstu. Tadus labojumus nfedza izdarit vecu gramatu ipašnieki velakos la kos, kad bija jau daudz labakas gramatas roka. Labojumi valodas zna pilnigi saskan ar Sirvidu. Kad es gramatu apskatiju, man nebija daudz valas, bet dabūt Sirvidu salidzinašanai prasitu laiku; es nodomaju, ka labo- tajs ir salidzinajis Vilentu ar Sirvida gramatu. Pec tiem para pa- raugiem, ko toreiz sev piezimėju, nu redzu, ka ta gluži nav. La- botajs ir pratis Širvida valodu un labojis pats brivi. Ta, labots ir evangelijs Dominica a nativitate (Lūk. II):

Vilenta teksts T/ewas ir motina ....ap/e ghy. Ir Pėc parlabošanas jalasa: Tewas ir motina.... ape ii. Ir Sirv. (I 163); Anuo metu: lozafas ir Maria motina....ape ii. Ir

palchlowina ghiemus S... . Schitai /talfai paitatitas būs pa8/owina /emus S.... S3/tai / taliai padetas /ra pafštowino iiemus S.... Sztai padetas ira talay

*) Szyrwid — ižruna ar s, nevis š; sz ir tikai talaika polu ortografijas inkonsekvence (prof. 6, Gerula aizrūdijums).

== TO

ant nupūlima... daugia yū ing lirahel / ir ant Benkla a daugo /u Wraeliy ir vnd zinkla / vnt nupuolimo... daugio Jzraeliy, ir vnt zinkto,

kurem prieichtaraus.... prarakūnaine ... kuriam prieBtaraus.... pranasze... kuriam prieBtaraus.... Pranašine...

buwa laba meta... Tapati taipaieg ataia to paczio buwo labai sena... Ir to anaiagi [adinay buwo labai fTena... Jr ta anoigi

hadino / ir garbinoia Wieichpati... — izsvitrats] waltunday... walundoy ataiuli ižpažino wieBpati...

Labots ir evangelijs In die Circumcisionis, kura Sirvida punk- tos nemaz nav (Dodu Vilenta tekstu, labojumus iespraužot kva- dratiekavas):

A Kaip aichtūnias [lab.: Kad aftuonias] dienas iliipilde / idant a |l.: api-] p/au/t/tas butu bernelis / pramintas eiti ward[l.: -as ioju Jeius / Kur[l.: -sailiū buw[l.: -oja pramintas nūg Angel|l.: -ola pirm ne|l.: -g]ng Bi[l.: z3y-]wate praiiidei[.: -o]a. — Vairak neesmu piezimėjis. (Labojumu nav daudz.)

Atgriežoties pie grėku sūdzibas vėl jaiebilst par originalu. To pasniegt nevaru, visvairūk aiz materialas dabas škėršliem. Bagata- ka poju biblioteka varbūt nebūtu daudz japūlas, lai to atrastu. No- radijumu meklėšanai dod ari tas, ka teksis stipri saskan ar 1704. gada Litvanica Contessio sakumu (Sk. E.Voltera chrėsto- matija 104, kur šis teksts pardrukats, un V. Biržiškas bibliografija). Mūsu teksts droši ietilpst 1704. g. teksta ciltskoka celma. Šis fakts pabalsta prof. G. Gerula domas, ka mūsu rokraksts varėtu būt no- rakstits pat no kada iespiesta parauga, kada nezinama veca „Ri- tuala“ jeb „Agendas“.

Tagad pasniegšu tekstu. Kas man vėl sakūms, to novietošu piezimės. Pirma lapas pusė atrodąs pirmas 8 rindas, parėjūs 22 otra pusė. Rokraksts siks, ne glits, bet caurmėra skaidrs, dažas vietas tomėr būs jaruna piezimės par lasijumu (32, 38, 39b, 51, 53, 55—57, 60).

15

18

— 11 -

EEKSTS:

PowBedna Spawiednes'! AB grešnas 3mogus spawedoiuie? ponuy* diewuy wylagalin- [czemuy* traycey? wienam, Gwencziauley pannay maryiey Aniolams diewa“ yr [wilims7 Bwentims“? yr taw kunige diewa *JBwilą? griechu mana kuriu dafilitieiau?? [nu mana razuma emima!!, yr nu mana pyrmoles!ž spawednes yk to!š [czeia, Dumile“ . ka/fas'* ponuy diewuy iog prilakima!“ io ne taykiau, '9pona Įdiewa mana nemi- lieiau, iš wiios Birdis'“" mana, iB wilos duie8!8 mana yich wi- [ia razuma!? mana yr yB wilą lytu mana, O artyma lawa kaip pats lawe Dumii- [se ka/fas

Jr spawiedoiuie ponuy diewuy yB* Ieptinią grechą Imertelną?? JB puikiltes iB Imailiites2! iš necziltatos, IB uzwideghima yB Įruftibes2ž

JB abiirighima?? yr vB tingieghima?ž matdos?? diewažš Dumii- [se katias JRB*

pamillyghima iB kalbos yr yB wilą darbą, ir iš penkią milliu*ė mana g/e8na kuna, iš regieghima girdeghima, pagundinima?*s [ĮPauitima?"

Paliteyma?5 kurus?? wilus daiktus ant!“ marnaitis*? to?! iweta [yr ant

piktenibes artima Iawa !'aneku“? garbey diewa vzywoiau?3 to [man gailši

O ipatey*? dumilse kaltas tamuyšė ponuy mana yr iutwerto- liuy mana iBwilą

grieku mana smer telną?? powRBedną“", žynomu“s, nezynomu?s, Įwtofną Iwetimu?s

yr užmirštą iš gerą darbą apleiitą yr negeray daritu Kurius , [wilus

mana griechus Ponas diewas ant manęs““ geriaus 5yna nekayp

1122

20 a8 iu“? moku ipawiedotylie neabeioiu*! neka mitofirdiftes*? [pona per muka ir43 išganitoia mana **Jezaus chriitaus ir prašau? Taw ant pamaces*“ ir priczinos*7 Bwencziaules pannos mariios [iu|+8 iu wilais aniotays!? yr Gwentayleis diewa Kada“? any?? uf81 manyŠ* grze8na zmogu melityise?? myliauiem ponuy diewuy 25 Kada“? neroczitą iudity pagal fųnkiu?5 o piktųš9 grechu mana!? ale kada man roczitą? odieyity57 dieley fawa!? dides!2/98 yr neyB kalbetos mitofirdiltes Ir tawe tiewe Duchavnas“? Prašau kada“? tu many patelitumey z0dziu diewa ir rozgreBitumey many ta mace“? kurę“! tury nu9* pona diewa dūta yr nulawa 30 wjreiniu padūta“?

PIEZIMES.

Skaitlis pie citėtas formas nozime rindu, kur ta atrodama. Sekojošas piezimes citetas ar treknu ciparu.

1. a) Virsraksts vislabak saprotams pisnemot, ka spawie- dnes ir nominativa forma, kas virsrakstū gaidūma, ar atribūtu, adj. siev. k. nom : „powszednia spowiedž“ [piem.: Guilibet post me dicat powssednyv spovyecz. Sprawozdania komisyi językowėj Tom I, 1495; Možesz tež zmowič powszednią spowiedž, Ledezma Sittig 16225; OdmowiwBy Ipow'edž powBednią... Led. 11323 ]

Spawiednes (gen. spawiednes 5, sk. 17) ta tad būtu pa- zistama forma spėv/edn/s „spowiedž, Beichte“ (Skardžus 204 ar citatu no Marg. Th.), kur -/s atlšlots ar burtiem -es. Ši pard- diba, ko arigi definėt (i vieta e) ir vieglak neka izskaidrot, i-celmu nominativa citos tekstos nav atrodama un mums še ari ir viens vienigs piem6rs. Stangs (74. 1. p.) runa par -is izrunu ar plato i, un mūsu teksta ir Mažvidam lidzigas paradibas (sk. 2b, 7, 10b, 17, 35, 50, 52, 54, 60, 61). Varbūt tad -es še var lasit ka -įs. — Par i: e mūsu teksta sk. 2b,5, 17.

b) Atribūta (art 17) redzam adjektivu, ka rūdūs, forma pov- Ššednas = p. powszedni „codzienny, alltaglich, taglich“, ko citi ve- cie leišu autori nav tapinajuši (Skardžus krajuma nav, citur ar ne- esu manijis). Nemikstinūtais 7 nesaskan gluži precizi ar polu formu, bet poliska „powszedny“ nekur neatrodu. Par nepilnigi ap- zimštu, vaji dzirdamu mikstinūjumu (sal. Stang $78, I. p. 90—7

— 113 —

un Prūšu Lietavas rakstus) negribas domat redzot „pareizi“ raks- titu: anioi — 3,23, Ieptinią 9, wjrefniu 30, mifliu 12, myliauiem 24, kuriu 4, kurius 18, gieriaus 19, taykiau 6, penkią 12, iųn- kiu 25, Gwencziaul- 3,22, 30dziu 28. Preti var minšt tik vienu kurus 14, kas ari ir izolėts, bet par to vismaz zinims, ka r zau- dė mikstinūjumu plašūkos apmčros.

2. a) Spawedoiule (spawiedoiule 9) = spaviedojuosi į„ya grzessny czlovyek spovyadam sya bogv wssechmogocemv... Spraw. | 149]. Tatad u burts attėlo tagadėjo 40; ta pat: du- mif(s)e 5,8, paulftima 13; ari nu 4,5, is) = (bet 4 KAS art nu, Sk. J. Endzelin, Pi | 127, B J sevi ari kurus 14, kurius 18 varčtu būt ar uo („kvriūs und ku- ridos“ Kursch. Gr. 241 8898). Bet pašūs beigas uzreiz parūdas dūta 29, padūta 30 ar ū!

Man škiet (sk. 9), ir iespėja domat, ka mūsu tekstu puslidz mechaniski norakstijis kūds, kas gan laikam saprata saturu (sk. 44), bet nekada zina nebija piesavinūjies precizu spriedumu par katru leišu formu. Parauga varėtu būt bijis viscauri 4 — vo, bet no- rakstitūjs, nezinadams, ka zimei uz u ir nozime, to sikuma atme- tis, bet beigas ieskatijies un pareizi nokopėjis. Ta ka turpat bei- gas ir divi nu piemėri, tad gribas domat, ka te tiešžm ir vu. kaut gan droši nek nevaram zinat. į

b) Refleksiva vietniekvūrda elements paradas varda beigas viscauri torma -se: 2, 5, 8, 9,11, 16, 20,24. Tads -se jau ir pa- zistams vecajos rakstos no Mažvida lidz Bretkūnam, tikai nekur tik konsekventi, sk. E. Hermann Lit. Stud. 83—87, Stang 70h) 73, 9). 1

Varda vidū, ka ari citos rakstos, tikai -si-: 4,11.

3. Uz y parasti likts punkts (viens) ka ari 1572. g. zvėre- sta (blakus y ar 2 punktiem); iznėmumi (bez punkta) reti: wylaga- linczemuy 2, Tylu 8 U.tt.

4. a) Pronominalais dativs ar pilnu galotni -amui, ari tamui 16; ar -am: wienam 3, myliausem 24. Salidz.: Liubenickamuij 1617 — Arch. phil. III 44, iamuy 1618 tur pat, pilnamuy 1618 — 45, maylingamuy tur pat; Lubienieckam tur pat.

b) Pėc mikstinata lidzskana redzams a parvėrsts par e: |

— 114 —

J vecs isais a: wylagalinczemuy 2, myliaufem 3. iznemu- mu (ia, ka parasti citos tekstos blakus e) nav, bet laikam tikai maza piėmėru skaita dėl.

II divskani a/: (iai >ei): Gwencziauley 3, maryey 3 [tapat 1704: Maryey!], Bwentayleys 23, ipatey 16. Bez izpėmuma.

II -*41: akūz. kurę 29, -*42: instr. mace 29 (sk. 60).

IV -as (?): gen. pyrmoies 5, Gwencziaules 22, pamaces 22 (ja = pamačios), duBeB 7. Bet -oses, -iauses varbūt atrūk saisi- nūts (-ios > -ias > -es) vardu garuma dėl, trešais piemėrs var būt i-celms — pamačies (sk. 17), un ari duBeB varėtu lasit dūšės — „dūšė“ ka košė. Tad nėbūtu pretrunas ar -0s bez mikstinėjuma, kas palicis nesaisinats (sk. 6).

Pastūv a divskani au: dalilitieiau 4, taykiau 6, Rwencziauley S bigė

5. Zinamais lokativu -e zudis. Vienigais piemėrs mūsu tek- sta, nezinūm tatad kūdž forma paraditos šis galavokalis (-e vai i?). Lasit trayce-y 2 nav it nekūdas pieturas, kaut gan — kas to var liegt?

6. Vecais 4 parūdūs kd parasts o veida; a burts paradas ti- kai absolūta gala, acimredzot izpaužot gala zilbes patskana saisi- najumu:

gen. diewa 3 u.c., neka 20(?),

poses. mana 4 u.tt.,

tag. 3 pers. zyna 19 (bet vienzilbes formas: to 5, 15, io 6, iog 6, o 8, 16, 26, par a 15 — sk. 32). Pastavėjis ir -os — ari bez akcenta, ko nebūtu gaidi- juši: neyBkalbetos 27 un priczinos 22 [ir polu ir krievu akcents liek domat, ka uzsverama otra zilbe).

7. Kaut gan /e viscauri redzams ka ie jeb e (wienam 3, diewas 19,3,4, 6, 11,15,23, 28,29, 2,6,9,24; g.p. grieku 17, griechu 4, 26, grechą 9, a. p. griechus 19, greBnas 2, ak. grena 13,24, grzeBna 24, rozgreBitumey 28, spawiednes 1, g. spawednes 5, spaw(i)edoiuie 2,9, Iweta 14, patefitumey 28) — taču dativs ar -/ms mūs neparsteidz, sk. Stang 52 un 119 6195; noradijumi par žemaitismiem 1a) piezimė.

8. spaviedojuos Ponui Dievui /š griekų (2—4, 9), duomis' kaltas P.D. iš gr. (16—17, Iidzigi 11) = p. spowiadač się (dač się winnym) Z grzechėw.

— 115 —

9. Lieliski pūrsteidz daudzskaitla genitiva formas ar nepar- protamu -4 galū:

darbą 12, 18, grechą 9,

apleiitą 18, gerą 18, powBedną 17, Imertelną 9, 17, uBmirBtą

18, wlosną 17,

penkią 12, feptinią 9, wilą 4, 8, 12, 16.

Tads pats -4 optativa formas (nė)roczitą 25, 26.

Blakus pavisam nekūrtigi mainai — sk. 4, 8, 12 un ipaši 17 ir formas ar -u kas citūdi nemaz nebūtu pievilkušas mūsu uz- manibu:

griechu 4, grechu 25, grieku 17, milliu 12, lytu 8,

daritu 18, (ne)zynomu 17,

piktų 25 (sal. 56), fųnkiu 25 (sal. 55), Iwetimu 17, wįrefiniu 30, opt. melitųie 24, sal. 53.

Citads būtu izskaidrojums, ja lasitu -4 formas ar uzsvaru ga- lotnė, -u bez uzsvara — no ta nav ne ėnas. Tagad es še Tpaši domūju par mechanisku norakstitūju, ka jau aizrūdijų 2a. Parau- ga daudzsk. genitivi varėja būt rakstiti ar -ų un -u, tais vecajos laikos diakritiskas zimes bieži vien ir tikai fakultativas — kū pa- gadas. Norakstitūjs nu polu rakstos neredzėtu ų varėja norakstit ka ą, ipaši, ja paraugs būtu bijis neskaidrs, ka piem. dažas vietas mūsu pašu teksta (sk. 38, 53, 55, 56). Tris piėmėri ar ų burtu šo minėjumu neiznicina — uz beigžm norakstitūjs var taču būt ieskatijies, ka parauga tieššm ir ų. Arigi ą zimes atskiras seviški ar to, ka ą burta kasis ir plaši spčcigi vilkts — rakstitūjam tas pa- zistams un parasts; bet ų (un tapat ę) ir tikai druscit pievilkta slipa zimite (sk. 39b, 53, 55, 56).

Un ja Kalvinistu postilė ir sastropams -ų vietū -4, ka aizra- da prof. G. Gerulis (ta ak. waylią SLS. 16050*), auglią Volt. chr. 46954, daudzsk. gen. — ?— piktą panoreghimą SLS. 16311, neio- kią kitą iždumoima Volt. chr. 46736), tad ari tur varėtu domšt, ka manuskripta ų vieta drukatūjs licis 4. Tomėr liekas, ka postilė ir ari citi piemčri, kur tiešūm 4 ir u vietū (daudzsk. ak. Iklidinąs

————

*) SLS. = Senieji lietuvių skaitymai, sudarė Jurgis Gerullis. Citi ma- ni saisinajumi būs skaidri bez PaasiUes, AS. = Aitlettische Sprachdenk- maler, hgg. von A. Gūnther.

— 116 —

Volt. chr. 46654) un citadi (piem. Volt. chr. 46732,56); postile bez plašūkas monografijas un bez poliski parauga nav izprotama. Ari LLubenecka albuma atrodam 4 = ų: ak. suną, kondic. turetą Arch. phil. III 45 — 1618 S. Burniewicz, obywatel miasta kieydanskiego. Svariga analogija!

10. a) Konstrukcija = polu dotknąč, dotykač się czego [piem. Sirv. II 22].

b) dalilitieiau 4 ar ie tag. 6 vieta, tū pat nemilieiau 7, dieley 26, tiewe 26 (tingieghima 11 un regieghima 13 var eliminėt ka tiri grafisku paradibu 42). Bet: emima 5, cz3eifa 5, girdeghima 13, paliteyma 14, gen. dides 26, ney 6- kalbetos 27.

Ta ir tada pati inkonsekventa 6 diftongizacija ka daudz ve- cos tekstos — Mažvids (Stang 50 526), Vilents u.c. No otras puses ie nav konsekventi apzimėts, sk. 7; piem6ri ar e gan visi ir tapinati vardi, bet no saviem vardiem jau ir tikai divi piemėri. No rakstibas ta tad neka nevaram spriest par neka, neku, sk. 32.

11. poliski — od wziecia rozumu.

12. Uz beidzama s redzams punkts: pyrmoleš 5; tapat anio- layš 23, dideš(?) 26.

13. poliski do fego czasu, leitiski iki š/am metui! [až do tey godžiny Led. 114; =ik Rem mėti Daukša), sal. 31.

14. kaltas 6,8, tapat kalbos 12, neyškalbetos 27, pagal 25, melitųfe 24, gail 15 ar I (ne t) gandriz vedinūtu domat, ka šim / zilbes be'gas ir fonetiska nozime, jo vokalu priek- ša ! un I (li) stingri izskirti. Tomėr kattas 11,16 un matdos 11 rund pret to. Smertelną 17 saskan ar polu valodu — šmier- te/ny, vismaz ortografija.

15. Vienskaitlis, saskana ar polu vienskaitli